TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prezidento rinkimai: ar taip renkame

2014 05 02 6:00

Kalbant apie šių metų prezidento rinkimus kone visuotinai pripažįstama, kad rinkimų kampanija labai rami, blanki, nuobodi ir panašiai. 

Teigiama, jog nėra intrigos, nes rinkimų nugalėtojas kaip ir aiškus, o likę kandidatai juose dalyvauja vedami kitų tikslų. Vieni taip stiprina savo rinkimų kampaniją Europos Parlamento rinkimuose (Zigmantas Balčytis ir Valdemaras Tomaševskis), kiti rengiasi savivaldybių merų rinkimams (Bronis Ropė ir Artūras Zuokas). Atskiras klausimas būtų Naglio Puteikio tikslai – gal jis planuoja tapti nusivylusiųjų mūsų politine sistema vadovu, todėl politinė reklama jam būtina, kitaip didžiojoje politikoje ilgai neišsilaikytų. Didelę ir reikšmingą partiją palikusio politiko dažniausiai laukia užmarštis, tai neblogai iliustruoja Gedimino Vagnoriaus politinis likimas. Taigi greičiausiai tik du kandidatai iš tiesų nori tapti šalies prezidentu – Dalia Grybauskaitė ir Artūras Paulauskas, bet jų galimybės tai padaryti labai jau nelygios.

Galbūt yra kitas paaiškinimas, kodėl prezidento rinkimų kampanija tokia rami ir nuobodi? Gal Lietuvos piliečiai pamažu ima suvokti, jog prezidento institucija nėra tokia reikšminga, tad neverta į ją dėti daug vilčių? Kad ir kaip būtų, prezidento pareigybę turime jau per 20 metų, rengiame šeštus šio valstybės vadovo rinkimus. Politinė praktika negali nedaryti poveikio piliečių mąstymui, todėl galbūt vis daugiau žmonių pagalvoja, ar verta ko nors tikėtis iš pareigūno, kurio galios gana ribotos.

Radikalus tokios abejonės pavyzdys būtų viešojoje erdvėje sklandanti nuomonė, kad dabartinis prezidento rinkimų modelis yra piliečių apgavystė, kad šalies vadovą galėtų išrinkti ir Seimas. Šis supratimas atsirado ne šiandien. Politologai ir teisininkai jau senokai kelia klausimą, ar verta rinkti prezidentą visuotiniuose rinkimuose, ir vis pateikia pavyzdį latvių bei estų, kurie šalies vadovą išsirenka parlamente ir nė kiek ne blogiau už mus tvarkosi savo valstybėse. Visuotiniai rinkimai sukuria nereikalingas viltis, brangiai kainuoja, o rezultatas - toks pat, kaip ir renkant parlamente.

Renkant prezidentą per visuotinius rinkimus sudaroma situacija, kai tautos mandatą gauna dvi institucijos – parlamentas ir prezidentas. Atrodytų, gerai, kad šalies vadovas turi tautos mandatą, nes tai suteikia jam daugiau politinių galių. Tautos išrinktas ir mylimas prezidentas taip gali sustiprinti savo konstitucines galias, t. y. padaryti šiek tiek daugiau, nei jam leidžia Konstitucija. Tačiau gali būti ir priešingai – nepopuliariam ar net nemėgstamam prezidentui sunkiai sektųsi įgyvendinti net formalias šios pareigybės galias.

Tautos mandato turėjimas sukuria šių institucijų tarpusavio santykių problemą. Vienas tų santykių variantas susiklosto tada, kai parlamento dauguma ir valstybės vadovas yra iš tos pačios politinės stovyklos. Parlamento daugumos palaikymas taip pat sustiprina konstitucines prezidento galias. Lietuvoje ryškiausias to pavyzdys – Algirdo Brazausko prezidentavimas, kai Seime daugumą turėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Kitas tokių santykių variantas - kai parlamento dauguma ir prezidentas yra politiniai priešininkai. Ryškiausias pavyzdys Lietuvoje – to paties A.Brazausko prezidentavimas, kai Seime daugumą perėmė Tėvynės sąjunga. Prezidentas buvo izoliuotas ir ignoruojamas.

Yra ir dar vienas šios problemos aspektas – tai mūsų Konstitucijos reikalavimas, kad prezidentas būtų nepartinis. Šalies politologai tokį reikalavimą kone vienbalsiai vadina nelogišku, nes politika - kolektyvinis žaidimas. Nepartinis prezidentas neturi paramos, kurią galėtų gauti iš savo partijos, jam kyla komandos parinkimo problema, kurią taip pat padėtų išspręsti jo partija.

Tačiau dažnai būna, kai logika eina savo keliu, o tradicijos – savo. Taip jau susiklostė, kad dešimt metų turėjome prezidentą, kuris tikrai nebuvo susijęs su jokia politine jėga. Šią Valdo Adamkaus pradėtą tradiciją toliau tęsia D.Grybauskaitė. Regis, ji prezidentaus dar penkerius metus, taigi tada turėsime dvidešimties metų tradiciją, kai prezidentas politiškai nėra joks.

Rengiame visuotinius prezidento rinkimus, leidžiame milijonus litų, bet pamirštame, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, kurioje svarbiausią vaidmenį atlieka parlamento dauguma ir jos sudaryta vyriausybė. Tačiau tautos mandatą turintis prezidentas gali neatsilaikyti pagundai bandyti paveikti Seimo daugumos sudarymą. Mūsų politinėje istorijoje turime bent kelis tokių bandymų pavyzdžius. 2000 metais prezidentas V.Adamkus aktyviai dalyvavo sudarant socialliberalų ir liberalų valdančiąją koaliciją, tuo įžeisdamas socialdemokratinę koaliciją, laimėjusią daugiausia mandatų. 2012 metais prezidentė D.Grybauskaitė bandė neleisti teisiamųjų suole sėdinčiai Darbo partijai patekti į valdančiąją koaliciją. Abiem atvejais prezidentų mėginimai nelabai pavyko.

Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar prezidentas turi būti aktyvus ir kištis į Seimo daugumos bei jos remiamos Vyriausybės darbą. Per didelis aktyvumas sukelia santykių trintį tarp institucijų, o tai mažina valdymo kokybę ir neigiamai veikia visuomenę. Turime nepamiršti, kad mūsų Konstitucija buvo rašoma 1991-1992 metais, kai viena politinė jėga, kuri tada vadinosi Lietuvos Sąjūdžiu, labai norėjo stipraus prezidento ir 1992 metų gegužę net buvo inicijavusi referendumą tuo klausimu. Kitos politinės jėgos stengėsi sumažinti prezidento galias, todėl Konstitucijoje surašytos jo funkcijos yra tam tikras kompromisas.

Tačiau 1992-ųjų kompromisas veikia mūsų dabartinį politinį gyvenimą. Esame priversti žaisti pagal taisykles, kurios buvo sukurtos kitokios politinės tikrovės metais. Gal jau laikas pradėti permąstyti tas taisykles? Pirmas žingsnis galėtų būti svarstymai dėl prezidento rinkimų būdo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"