TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prieš srovę

2009 06 19 0:00

Noriu išdėstyti nuomonę keliais klausimais, nusitaikydamas į kelis mūsų visuomenėje vyraujančius stereotipus. Dažnai įsikibus - tarsi amžinųjų tiesų - laikomasi įsitikinimų, kurie iš tikrųjų yra abejotini. Gali būti, jog mes nuolat įstringam todėl, kad negalime peržengti savųjų dogmų. Taigi imuosi šio nelengvo uždavinio - plaukti prieš srovę, nors beveik nėra galimybių, kad kas nors pritartų visiems mano siūlymams pažvelgti į problemas kitaip.

Visų pirma noriu aptarti Saulėlydžio fenomeną, etatų mažinimą ir kovą su biurokratizmu. Iš tikrųjų sunkiai suvokiama, kaip ir kodėl per pastaruosius penkerius metus tarnautojų padaugėjo net 11 tūkst. ir dabar yra 30 tūkstančių. Ką nors daryti reikia. Tačiau vis dėlto neteisinga viešajame diskurse įsitvirtinusi nuomonė, kad kelias į valdymo efektyvumą ir visuotinę laimę veda tik per valdininkų skaičiaus mažinimą. Ir dideli, ir maži vadybos mokslo autoritetai sutaria, kad etatų mažinimas toli gražu nereiškia tobulesnio valdymo. Dažniausiai yra priešingai: etatų apkarpymas duoda tik trumpalaikį efektą, sumažėja išlaidos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje patiriami nuostoliai. Pats etatų karpymo procesas demoralizuoja darbuotojus ir gali sunaikinti ilgametį įdirbį.

Į valstybės tarnybą įprasta žiūrėti kaip į blogį per se. Negali būti klaidingesnės minties. Didžiausia laimė kraštui būtų turėti profesionalią, paslaugią, efektyvią valstybės tarnybą. Tai toli gražu nėra tas pat, kaip turėti kuo mažesnę tarnybą arba net visai išvaikyti tuos "parazitus". Saulėlydžio vajuje efektyvumo siekis kažkaip pasimeta, todėl kovos su biurokratizmu šūkis vadybiniu požiūriu atrodo nerimtas ir kelia abejonių.

Antras dalykas, kuris stebina, yra požiūris į mokesčių mokėjimą ir jų dydį. Kalbėsiu ne apie dabartinę padėtį ir šios Vyriausybės "perlenkimus", o apie patį principą. Kai tik prabylama apie mokesčius, iš karto pasigirsta apibūdinimai: valdžia plėšianti savo piliečius, terorizuojanti, susidorojanti su jais. Televizijos rodo, kaip atitinkamą metų dieną būrys piliečių Gedimino prospektu tempia akmenį, simbolizuojantį mokesčių naštą, - lyg mokesčiai būtų tikros priespaudos ženklas. Tačiau ar verta priminti trivialią tiesą, kad pajamos, surinktos iš mokesčių, skiriamos svarbioms valstybės sritims: švietimui, socialinėms reikmėms, kultūrai, saugumo užtikrinimui ir t. t.? Argumentas, kad surinktas lėšas sunaudoja Seimo nariai, tinka nebent vaikams: šių išlaidų dalis bendrame valstybės katile beveik nepastebima.

Tie, kas tampo akmenį ir pasisako už tai, kad mokesčių būtų surinkta kuo mažiau, tuo pat metu turi kalbėti, kokia sritis Lietuvoje pernelyg dosniai finansuojama. Ta pati akmenį rodžiusi televizija tuoj pat pradeda verkšlenti, kad ir švietimui, ir sveikatai, ir krašto apsaugai Lietuvoje ne tik absoliučiais skaičiais, bet ir santykinai skiriama mažiau lėšų nei Vakarų valstybėse. Be abejo, finansavimas menkas, nes praėjusiais metais Lietuva per biudžetą perskirstė vos 29 proc. bendrojo vidaus produkto, o Vakarų valstybėse šis skaičius siekia iki 60 procentų. Vien pažiūrėjus į šiuos skaičius darosi aišku: nemokamas universitetinis išsilavinimas visiems, kurie pakankamai gabūs, taip pat ir nemokamas gydymas Lietuvoje yra neįmanomas dalykas. Tuo metu visuomenės lūkesčiai, kad visuomeninis sektorius teiks daug ir kokybiškų paslaugų, yra didžiuliai. Tik iš ko tas paslaugas teikti, jei ne iš mokesčių?

Trečia tema - apie tai, kaip turėtų keistis visuomenės požiūris, jei nenorime nugarmėti į korupcijos liūną.

Akivaizdu, kad vien specialiosios tarnybos, net jei kada nors pradės rimtai dirbti, nesugebės suvaldyti padėties ir bent kiek sumažinti korupcijos, kuri tapo neatskiriama kasdienybės dalimi. Korupcija pradės mažėti tik tada, kai pačioje visuomenėje rasis įsitikinimas, jog šito mums jau gana. Todėl reikia ne tik ir ne tiek baisėtis mūsų politikais, tikrais ar tariamais jų juodais darbais, bet tiesiog imti ir apsižvalgyti aplinkui save. Žinoma, visų pirma - nedalyvauti pačiam. Kitas dalykas - atitinkamų tarnybų informavimas pastebėjus atitinkamus darbus. Buvo ar nebuvo toks Pavlikas Morozovas ir ką jis veikė - jau pasenęs ir neaktualus klausimas. Nesitaikstyti ir pranešti - tai pilietiškas poelgis ir pareiga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"