TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Prikaltas prie nemirtingumo kryžiaus

2008 02 06 0:00

Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikel- tas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mū- sų tikėjimas. 1 Kor 15, 13-14

Lyg numanydamas, kad atsiras "neviernų Tamošių", kurie tuo fiziniu Kristaus prisikėlimu ims abejoti, apaštalas Paulius Pirmajam laiške korintiečiams net tris kartus rutulioja tą pačią mintį, nes nemirtingumo pažadas daug kam atrodo esminis.

Kai kurie žmonės, nė kiek neabejojantys istoriniu Jėzumi iš Nazareto, vis dėlto išdrįsta pasvarstyti: gal Kristus nebuvo mirtinai užkankintas, gal vietoj jo buvo nukryžiuotas kitas žmogus... O gal Mokytojo kūnas buvo apaštalų pavogtas, ir po to paskelbta, kad jis prisikėlė.

Tušti spėliojimai ir ne kažin kiek rimtesni apaštalo Pauliaus argumentai. Svarbiausia yra tai, ko nepaneigsi: Kristaus dvasia, jo mokymas (gal ir turintis prieštaravimų arba ne visiškai teisingai užrašytas) įsitvirtino pasaulyje, teigdamas žmonijai krikščioniškąją etiką, grindžiamą užuojauta, meile, viltimi.

Tai iš tiesų sunkiai paneigiamas stebuklas: vos trejetą metų po Judėją klajojęs ir mokęs keliolika kietakakčių prastuolių Juozapo augintinis iš Nazareto, pavadintas Kristumi, žmonijos atminty išliko amžių amžiams. Nemirtingas ne kūnu, o dvasia. Argi ne tai yra svarbiausia?

Nepaisant gana kategoriškų nurodymų Šventajame Rašte, kad fizinis mūsų kūnas - įnoringas, niekingas ir laikinas - numiręs negali prisikelti, šios tiesos išpažinėjai vis dėlto nusileido mažiau supratingiems ir kai kam padarė išimtį... Pranašui Elijui, Jėzui Kristui ir jo Motinai Marijai.

Žmonija, matyt, išsaugojo tam tikrą kaltės jausmą, kuris verčia kaip nors atsiteisti tiems, kuriuos ankstesnės kartos žiauriai nukankino. Tačiau kaip tai padaryti? Pats lengviausias kelias - paskelbti juos šventaisiais, apsiraminti ir toliau graužti, persekioti naujus kitaminčius. Pasaulio kvailybė, deja, neišmatuojama. Žmogus kenčia pats ir kankina kitus, trokšdamas savo kentėjimais pamaloninti Viešpatį. Filipinuose ir dar kai kur prieš Velykas žmonės lenktyniauja plakdami save ar net nusikryžiuodami. Negi jie būtų pamiršę, kad Jėzus gydė ligonius ir ragino kitus padėti kenčiantiesiems?

Žabangos, spąstai lydi mus ligi pat kapo -

Kūrėjas jų priraizgęs tarė: "Eik, žmogau!.."

O kai paklydęs kilpon patekau,

Gerasis Tėvas man rūsčiu Teisėju tapo.

Tai gana laisvas XI a. persų poeto Omaro Chajamo ketureilio vertimas, interpretuojantis tokį Visatos Kūrėją, kokį žmogus susikūrė pagal savo paveikslą.

Tačiau visais laikais atsirasdavo keistuolių arba išrinktųjų, panašių į mitologinį Prometėją, kuris, gailėdamas prietemoj vargstančių žmogelių, dovanojo jiems ugnį, pavogtą iš Olimpo dievų. Nė vienas geras darbas, deja, nelieka nenubaustas. Prometėjas buvo prirakintas prie uolos, o erelis vis atskrisdamas lesė jo kepenis. Ne Dzeusas, o patys žmonės kalė prie kryžiaus arba rakino prie uolos savuosius, išdrįsusius priešintis nusistovėjusiai tvarkai ir galybei. Niekino ir smerkė narsiuosius už jų puikybę, drąsą ir sugebėjimą aukotis.

Dievaži, sunku patikėti, kad už tokį tamsumą, žiaurumą ir nesugebėjimą skirti gėrio nuo blogio, tiesos nuo apgaulės, Viešpats, ant kryžiaus prikalto Sūnaus Tėvas, galėjo labiau pamilti žmoniją ir žadėti jai nemirtingumą... Keista toji krikščionybės tradicija, bet ji vis dėlto padeda mums išsaugoti Paslapties pojūtį, susikurti savitą paguodą sielai arba priimti tą, kuri mums teikiama per 2 tūkst. metų.

Seniai pribrendo reikalas vienytis ne tik visų konfesijų krikščionims į ekumeninę sąjungą, bet ir tikėjimo broliais laikyti kitus, savaip suvokiančius Visatos Kūrėją, randančius jo pėdsakų gamtoje ar savo širdyje.

Pasitikdami Velykų šventes prisiminkime ne tik prie savojo nemirtingumo prikaltą ir prisikėlusį Kristų, bet ir visus tuos, kurie buvo taip pat žiauriai ir skausmingai nukankinti - už savo tiesą, tikėjimą, laisvės troškimą. Per juos prisikėlė ir mūsų tėvynė Lietuva, jau ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Sukilėlių, savanorių, šiandienės mūsų laisvės gynėjų kraujas nebuvo pralietas veltui - būdami laisvi bent jau nebeniekinkim tų, kuriems vis dar rūpi šviesa, tiesa ir Tėvynė.

P.S. Po mano adventinio straipsnio "laisvamaniams" vienas garbus kunigas pažymėjo, kad esu padaręs "promachą": mitas apie pasaulio sukūrimą iš Šventojo Rašto skaitomas ne Kalėdų proga, o Didįjį Šeštadienį. Suklydau, taip. Per Kūčias bažnyčiose cituojama kita keistoka Šventraščio vietą: ilgas hebrajiškų vardų sąrašas, turintis įrodyti, kad Juozapas, Marijos globėjas, buvo kilęs iš karaliaus Dovydo giminės.... Išrinktajai tautai šis motyvas, matyt, buvo ypač svarbus. Ir mums būtų labai reikalingas bent kiek didesnis Lietuvos kunigų pilietiškumas. Antai, kai kas iš jų giedojo šventus himnus žinomiems politikos sukčiams, vėliau sakydamas, kad Išganytojas mokė mus mylėti savo priešus... Gal ir taip, bet pirmiausia vertėtų mylėti savus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"