TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Procesai Rusijoje ir metinis pranešimas

2014 04 04 6:00

Šiomis dienomis Rusijos valdžia priima sprendimus, kuriuos apibendrintai galima pavadinti desperatišku bandymu grąžinti šalį į Sovietų Sąjungos laikus. 

Prieš 20 metų iš stažuotės Prancūzijoje parsivežiau daugybę pilietinio ugdymo vadovėlių, išleistų paskutiniais sovietinės imperijos gyvavimo metais. Juose mažieji prancūzai buvo mokomi, kad pasaulyje yra dvi galingiausios valstybės – JAV ir SSRS, nuo kurių santykių priklauso viso likusio pasaulio gyvenimas. Ši buvusi didybė neduoda ramybės ne tik Rusijos elitui, bet ir nemažai daliai visuomenės, todėl jie bando padaryti tai, ką dar senovės graikai įvardijo kaip neįmanomą dalyką – bando įbristi į tą pačią upę.

Šiuose bandymuose yra ir juokingų dalykų – pavyzdžiui, sugrąžinamas visuotinis piliečių fizinės būklės vertinimas, sovietiniais laikais vadintas „pasiruošęs darbui ir gynybai“ („gotov k trudu i oborone“ - GTO). Tačiau yra ir visiškai nejuokingų – iškilmingoje kalboje Krymo prisijungimo proga Vladimiras Putinas pavartojo terminą „nacionaliniai išdavikai“, labai jau panašų į Stalino laikais paplitusį „liaudies priešų“ terminą. Tokių etikečių naudojimas baisus tuo, kad nėra jokio teisinio apibrėžimo, kas yra "nacionalinis išdavikas". Kas yra valstybės išdavystė, apibrėžiama kiekvienos šalies įstatymuose, o "nacionalinių išdavikų" apibūdinimas paliekamas valdžios nuožiūrai – kaip jai reikės, taip ji juos apibrėš.

Taigi, kaimynų šalyje dedasi dalykai, dar visai neseniai atrodę visiškai neįmanomi. Ne tik mūsų, bet ir visų vakarietiškų valstybių žmonių protą buvo užtemdęs tikėjimas, kad Rusija pamažu tampa rinkos ekonomikos ir liberalios demokratijos visuomene, su kuria galima abipusiškai naudingai bendradarbiauti – mes perkame naftą ir dujas, rusai perka mūsų gaminius. Deja, Rusija ieško savo nuosavo raidos kelio, ir tai būtų toleruotina, jei to kelio paieškos nekeltų grėsmės artimiausioms kaimynėms.

Kaip elgiasi mūsų valdžia tuo metu, kai Rusijos valdžia eksperimentuoja su savo visuomene? Kaip adekvačiai ji reaguoja į gretimos šalies propagandą ir elgesį? Ką ji siūlo mūsų visuomenei, kurios nemaža dalis dar net nesuvokia grėsmės, kylančios iš rytinės kaimynės?

Kadangi trumpame komentare neįmanoma aprėpti visų valdžios institucijų veiksmų, apsiribosiu viena institucija – valstybės vadovo. Prezidentės Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas Seime yra dokumentas, parodantis šalies vadovės poziciją, esamos padėties vertinimą ir siūlymus, ką reikėtų daryti.

Metinis pranešimas pradedamas prezidentės mintimis apie šalies karinį saugumą ir šiai problemai skiriami net du puslapiai iš septynių. Juos skaitant kyla keli klausimai. Pirma, džiaugdamiesi naryste NATO ir jos teikiamu saugumu, ar viską padarėme šiam saugumui stiprinti, ir kaip prezidentė vertina mūsų nuveiktą darbą?

Antra, konstatuojant, kad Lietuva ir kitos šalys jau patiria atvirą Rusijos informacinį karą, ar užtenka vien kreiptis į visus žiniasklaidos savininkus ir vadovus, visus žurnalistus, prašant padėti mūsų žmonėms atskirti melą nuo tiesos, aiškiai ir suprantamai informuoti visuomenę apie kėslus prieš mūsų valstybę? Jei prieš mus vykdomas informacinis karas, vargu ar užtenka žiniasklaidos pilietiškumo, reikalinga ir kryptinga valstybės politika. Jei matome, kad mūsų komerciniai televizijos kanalai užtvindyti rusiškais filmais, reikia įstatymais reguliuoti vizualinės produkcijos proporcijas, nurodant, kokią dalį turėtų užimti Europos Sąjungos šalių filmai, kokią – amerikietiški ir kokią dalį likusio pasaulio šalių filmai.

Skaitant metinio pranešimo dalį apie energetinį saugumą, apie šilumos verslo oligarchus, kyla klausimas, kodėl ši dalis baigiama konstatavimu, kad labai rimtai svarstytinas dalies šilumos ūkio didžiuosiuose miestuose perėmimas valstybės žinion, kad pagaliau turi atsirasti ir viena bendra šilumos ūkio programa. Nacionalizuoti šilumos ūkį siūlė dar energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Jis jau seniai nebe ministras, tačiau šis klausimas vis dar lieka tik labai rimtai svarstytinas, nors vietiniai energetiniai oligarchai, prezidentės žodžiais, apiplėšinėja šalies žmones neką mažiau nei „Gazprom“. Suprantama, tam reikalinga Seimo daugumos ir Vyriausybės politinė valia. Jei jos nėra, ar tai reiškia, kad mūsų politikai yra bejėgiai prieš verslo interesus?

Paskutinis metinio pranešimo momentas, kurį galima aptarti, yra prezidentės kvietimas dalyvauti artėjančiuose valstybės vadovo rinkimuose apgailestaujant, kad pastaruoju metu į rinkimus ateina vos pusė rinkimų teisę turinčių žmonių. Toks raginimas išreiškia D.Grybauskaitės, kaip kandidatės, interesą. Vasarį komentare „Lietuvos žinioms“ skaičiavau, kad jei rinkimuose dalyvautų ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, dabartinė šalies vadovė nugalėtų, jei už ją balsuotų daugiau kaip pusė visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Absoliučiais skaičiais tai būtų apie 650 tūkst. balsų.

Tačiau jei rinkimuose dalyvautų mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu būtų laikomas tas kandidatas, kuris gautų daugiausia, bet ne mažiau 1/3 visų rinkėjų balsų. Absoliučiais skaičiais tai būtų apie 860 tūkst. balsų. Kaip matome, kuo didesnis rinkėjų aktyvumas, tuo mažiau balsų reikia pergalei pasiekti.

Matyt, ne veltui metiniame pranešime prezidentė minėjo, kad per pastaruosius Seimo rinkimus balsuoti neatėjo net 450 tūkst. jaunų (20-40 metų) žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"