TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Profesija? Pašaukimas?

2014 05 17 6:00

Visą ketvirtąją velykinio laiko savaitę mūsų bažnyčiose melstasi dvasinių pašaukimų intencija - kad Viešpats siųstų jauniems žmonėms kvietimą į kunigystę ir vienuolystę, o kviečiamieji jį išgirstų, priimtų ir ištesėtų. Ar tikrai reikia šių maldų?

Pašaukimas į vienuoles ar vienuolius – kvietimas į Jėzaus Kristaus draugystę, sekant Jo tyrumu, neturtu ir klusnumu. Pašaukimas į kunigus – kvietimas būti Jėzaus Kristaus bendradarbiu, skleidžiančiu Jo tikėjimą ir dalijančiu Jo įvykdyto žmonijos atpirkimo vaisius. Galėtume suabejoti: jeigu Kristui reikia bendradarbių, Jis turbūt galėtų kiek norėdamas jų pasišaukti ir be mūsų prašymų? Taip, Jis pirmasis ir šaukia, tačiau tie bendradarbiai, oi, kaip reikalingi ne tik Jam, bet ir mums visiems, tad reikia ir mūsų žodžio bei troškimo.

Et, kunigo profesija buvo perspektyvi prieš 80, 100 ar 150 metų. Tačiau šiandien? Visokios kompiuterijos ir kitokios informacinės technologijos (IT), visokie verslo mokslai - taip, bet kunigo profesija? Turbūt į seminarijas stoja tik tie abiturientai, kuriems nepavyko įstoti kitur, į daugiau žadančias specialybes...

Daug kas taip spėja, bet tikrovė nebūtinai patvirtina šį spėjimą. Lietuvoje jau turime kunigais tapusių diplomuotų gydytojų, net kompiuterijos specialistą arkivyskupą. Pasirodo, šalia perspektyviomis laikomų profesijų dar esama ir pašaukimo. Žinome kūrybingų IT specialistų ir išradėjų. Tai tie, kuriems ši sritis nėra vien pragyvenimo šaltinis, bet ir pašaukimas, galimybė šį tą vertingo sukurti savo kraštui, patarnauti jo visuomenei. Kiek turime, pavyzdžiui, gydytojų, kurie kas pusvalandį nežvilgčioja į laikrodį: gal jau galėčiau bėgti namo. Plačiai žinomas toks neseniai į amžinybę iškeliavęs profesorius Algimantas Marcinkevičius ir garsi turbūt visa jo išugdytų širdies chirurgų šimtinė... Ir amatų, menų, visuomeninės veiklos srityse turime žmonių, kuriems jų veikla yra pašaukimas, įprasminantis gyvenimą.

Profesija gali būti laikinas dalykas. Čia nepavyko – tiek to, imsiuosi ko kito. Todėl ir aukštosios mokyklos rengia plataus profilio specialistus, kad jaunuoliai galėtų tolydžio save išmėginti tai vienoje, tai kitoje srityje: kur mieliau ar kur didesnis poreikis. Tačiau kunigystė yra visam gyvenimui. Visiškai neblogai, jei kunigo išsilavinimas „daugiabriaunis“. Tai padės suprasti įvairių sričių darbuotojų poreikius ir rasti su jais lygiavertę kalbą, bet nesiūlys kaitalioti profesijų ar pašaukimo kaip pirštinių.

Kurie asmenybės bruožai labiausiai pageidaujami kunigystės kandidatui? Tvarus apsisprendimas už Kristų ir Jo siekius, nesavanaudiškumas ir meilė žmonėms, gebėjimas prisiimti atsakomybę už patikėtą darbo barą ir patikėtus žmones. Savitvarda. Negalime norėti, kad kunigystės kandidatas jau spindėtų šiomis savybėmis, tačiau turėtų būti bent pastebimos jų užuomazgos ir troškimas jas ugdyti. Katalikų bažnyčioje dar prisideda apsisprendimas už celibatą, žinoma, ne kaip noras apsidrausti nuo šeimos gyvenimo vargų, bet visiškai atiduoti širdį ir gyvenimą Kristaus ir Bažnyčios tarnybai. Dvasinė tėvystė daugeliui.

Ne paslaptis - tai nėra lengvas apsisprendimas ir ne taip jau lengva jį ištesėti. Šis reikalavimas atgraso ne vieną, atrodytų, puikų kunigystės kandidatą. Verčiau nežadėti, negu įsipareigojus dorai netesėti. Taigi įvairiomis progomis – visuotinių Bažnyčios susirinkimų, popiežių kaitos atvejais – vis iškyla siūlymai atsisakyti celibato pareigos, palikti jį asmeniškam pasirinkimui, kaip vienuoliams. Kas žino, gal kada nors taip ir bus nuspręsta, bet tai nebus vaistas nuo visų negalavimų.

Ir dabar niekas surišto jaunuolio neverčia imti šventimo su celibato pareiga. Jis laisvai įsipareigoja tokiam gyvenimo būdui, pasirenka jį kaip sąlygą pašaukimui įgyvendinti. Ne kartą buvo kalbama, kad be celibato pareigos turėtume į valias kunigystės kandidatų. Nebūtinai. Anglikonų bažnyčioje, kurios dvasininkai vedę, pastaruoju metu vis tiek pradėjo stigti kandidatų, ir „ne iš gero gyvenimo“ ar vien dėl feminisčių spaudimo kunigystės šventimus pradėta teikti moterims. Kai kuriuose kraštuose jau yra ne tik kunigių, bet ir vyskupių. Mes neprivalome tų savo brolių-seserų krikščionių mokyti, kaip tvarkytis, bet jų patirtis rodo, kad vyskupų ir kunigų celibato klausimas nėra svarbiausias bažnyčių gyvenimui.

Garsusis feminisčių judėjimas stengiasi moteris visais požiūriais sulyginti su vyrais. Moteris pakelti? O gal priešingai: pažeminti patį moteriškumą, kaip žmogystės etaloną iškeliant vyriškumą?!

Vyrų giminei duota daugiau fizinės jėgos ir galbūt abstraktaus mąstymo galios, bet paprastai jie turi mažiau žmoniją puošiančių ir taurinančių savybių: atjautos, pasiaukojimo, ištvermės. Suvyriškėjusi moteris neturėtų būti sąmoningos moters idealas, kaip ir sumoteriškėjęs vyras – vyro. Kai kieno aukštinama gender ideologija, švelniai sakant, yra nesusipratimas. Įvairiose tikrovės srityse stengiamasi kuo tikriau pasinaudoti gamtos jėgomis, o kartu mėginama sukonstruoti žmogų ne pagal jo prigimties duomenis. Tada lengviau juo manipuliuoti.

Nors mūsų dienų jaunimas vengia imtis įsipareigojimo visam gyvenimui, vis dėlto tikėsimės, kad bus (ir jau yra) nemažai jaunų vyrų, galinčių rinktis tokį dvasinės tėvystės pašaukimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"