TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Proputiniška veikla nedera su tautiniais interesais

2014 06 19 6:00

Kiekviena save gerbianti šalis turi privalomus nepriklausomybės ir valstybingumo atpažinimo ženklus - simbolius, nuo kurių apsaugos lygio tiesiogiai priklauso tos valstybės tvarumas ir jos gyvybingumo perspektyva. Tokių simbolių, tradiciškai atskiriančių valstybes vienas nuo kitų, yra keletas, tačiau vienas esminių ir reikšmingiausių neginčijamai yra valstybinė kalba.

Lietuva nėra išimtis: 1992 metų spalio 25 dieną lietuvių tauta referendumu priėmė pagrindinį įstatymą - Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 14 straipsnyje aiškiai ir vienareikšmiškai pasakyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Taškas.

Atrodytų, lyg ir neįmanoma rasti argumentų šiai nuostatai pakeisti ar kvestionuoti lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statuso. Pasirodo, galima. Ir pačiu netikėčiausiu bei keisčiausiu, o retsykiais ir brutaliausiu būdu. Įrodinėjant, kad Lietuvoje neva yra pažeidžiamos tautinių mažumų teisės bei laisvės, neva čia ne lietuvių kilmės piliečiai neturi jokių tautinės saviraiškos galimybių. Dar būtų iš dalies suprantama, jei apie tai prabiltų albanų diasporos atstovai, pasigendantys mokyklų, kuriose būtų mokoma jų kalba. Ko gero, tadžikai, armėnai ir net estai taip pat kol kas negali pasinaudoti tokia valstybės paslauga. Tačiau Lietuvos valstybę žeminančią retoriką pasitelkia ne kas kitas, o viena didžiausių bendrijų šalyje - lenkų tautinė bendrija, kurios nariai, kaip jokioje kitoje pasaulio valstybėje, išskyrus motininę Lenkiją, turi galimybę Lietuvos valstybės finansuojamą išsilavinimą įgyti nuo vaikų darželio iki magistro laipsnio.

Tiksliau, tai skelbia ne lenkų bendruomenė, o jos vardu be konkurencijos kalbanti politinė organizacija - Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Maža to, garsiausiai apie savo tautiečių diskriminaciją Lietuvoje šaukia ne kas kitas, o Seimo pirmininko pavaduotojas Jaroslavas Narkevičius ir Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Leonardas Talmontas. Tai, ko gero, paradokso viršūnė, kai tautinės mažumos atstovai, pasiekę aukščiausius valstybinius postus, skundžia Lietuvą dėl tautinės diskriminacijos. Jau nekalbant apie LLRA pirmininką Valdemarą Tomaševskį, kuris, demokratiniuose rinkimuose gavęs Europos Parlamento nario mandatą atstovauti Lietuvos Respublikai, nepaliaujamai vykdo tautų kiršinimo politiką tiek šalies viduje, tiek skleisdamas dezinformaciją už jos ribų. Na, o pastarųjų mėnesių šio politiko atvira simpatija Rusijos vykdomai proputiniškai agresijai apskritai neatlaiko jokios kritikos ir sukelia itin rimtų abejonių, kurios valstybės interesams yra tarnaujama. Bet kuriuo atveju nei su Lietuvos, nei su Lenkijos valstybių, esančių Europos Sąjungos sudėtyje, interesais tokia veikla niekaip nedera.

Tad kurgi problema? Kaip Lietuva pažeidžia mūsų bendrapiliečių - brolių lenkų - teises? Tuo, kad užtikrina absoliučiai visas demokratinėje visuomenėje ir civilizuotame pasaulyje suteikiamas tautinės saviraiškos garantijas? Tiesa, V. Tomaševskis sykį yra pareiškęs, kad Lietuvoje lenkams yra draudžiama bendrauti gimtąja kalba netgi namuose... Na, bet tokių kliedesių klausytis ir jais tikėti galėtų tik mentalinių problemų turintys arba niekada Lietuvoje nebuvę ir labai tamsūs žmonės. Arba sąmoningi Lietuvos priešai, kurių tikslas - diskredituoti mūsų valstybę tarptautinės bendrijos akivaizdoje ir pasėti neapykantą tarp dviejų istoriškai susibroliavusių tautų - o tai neišvengiamai susilpnintų abi valstybes.

O gal situacija yra priešinga, ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose tautinės mažumos vietoje atsidūrę mūsų tautiečiai, t. y. lietuviai, yra diskriminuojami, kai nebūdami lenkų kilmės ir nepriklausydami LLRA beveik neturi jokių galimybių eiti jokių pareigų valstybės tarnyboje ar gauti kitokį viešą darbą, jau nekalbant apie projektinį finansavimą bendrijoms, kai lietuviškiems dariniams steigti yra kuriamos visos įmanomos ir neįmanomos kliūtys?

Tad visų šių aplinkybių - sąmoningo melo, šmeižto, patyčių ir atviros neapykantos lietuvių tautai fone reikalaujama, kad valstybė paneigtų savo konstitucinę pareigą ginti savo simbolius ir atsisakytų Konstitucijos 14 straipsnio nuostatos, t. y. suteiktų galimybę LLRA valdomose savivaldybėse įteisinti antrą valstybinę kalbą. Nes per beveik 25 Lietuvos nepriklausomybės metus lenkų kilmės Lietuvos piliečiai neva taip buvo engiami ir diskriminuojami, kad jie taip ir neišmoko valstybinės kalbos… Ir vėl paradoksas… Nes šios partijos deleguoto energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus lietuvių kalbos galėtų pavydėti ne vienas kolega Vyriausybėje. O ir Seimo LLRA frakcijos nariai Seimo posėdžiuose vartoja valstybinę kalbą, o tarpusavyje netrukdomi kalba gimtąja, ir tai ne tik nesukelia jokio pasipriešinimo ar nepasitenkinimo, o tik papuošia mūsų Tautos atstovybę. Beje, Seime gimtąja kalba netrukdomi bendrauja ir rusų tautybės parlamentarai.

Tokį LLRA politinį veikimą dar būtų galima paaiškinti noru išlikti Lietuvos politinėje padangėje, nes, be šių antikonstitucinių reikalavimų, ši partija kitokių klausimų, naudingų Lietuvos valstybei, pasiūlyti neįstengia. Tačiau niekaip nerandu argumentų pagrįsti valdančiosios daugumos partnerių veiksmams, kurie įgauna pagreitį ir judama antikonstitucinių teisės aktų priėmimo link. Nejaugi tarp socialdemokratų neatsiranda politikų, suvokiančių tokių veiksmų pavojų Lietuvos valstybės nepriklausomybės pamatų tvirtumui? Nejaugi jie nesuvokia, kad įteisinus Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės siūlomas pataisas dėl asmenvardžių kils ne tik sumaištis tarp pačių lenkų tautybės Lietuvos piliečių, bet ir bus sujaukta visa Lietuvos švietimo sistema, nes lenkų kalba taps privaloma absoliučiai visiems viešojo administravimo sektoriuje dirbantiems žmonėms. Jau nekalbu apie milijonines papildomas valstybės biudžeto lėšas, kurių prireiktų šioms nuostatoms praktiškai įgyvendinti.

Na, o valdančiųjų dažnai pateikiamą argumentą dėl Lenkijos valstybės daromų nuolaidų mūsų tautiečiams Seinų krašte nesunkiai paneigs bent sykį Berznyko kapinėse apsilankęs mūsų tautietis, kuris kito jausmo, kaip pažeminimas ir gėda už brolių Kristuje vykdomą nesuvokiamą antilietuvišką kampaniją, nepatirs. Dėl vietovardžių lietuvių kalba taip pat negali būti lygiaverčių „mainų“, nes Seinų ir Punsko krašte vietovardžių pavadinimų etimologija siekia lietuviškas šaknis, o štai mums peršami lenkiški pavadinimai, suteikti Vilniaus krašto okupacijos metais, neturi jokio istorinio ir mokslinio pagrindo būti nelietuviški.

Žinoma, galimybė savo pavardę ir vardą tautinių mažumų atstovams rašyti asmens dokumentuose gimtąja kalba tikrai nepažeistų Lietuvos ambicijų nei kaip nors kitaip pakenktų valstybingumui. Juolab kad tokią galimybę tikrai turi mūsų tautiečiai Lenkijoje. Tačiau… Ši galimybė tuo ir apsiriboja, nes dokumentas, kuriame pavardės įrašytos su visais lietuviškais diakritiniais ženklais, kitaip nei suvenyras vadintis negali, nes visame valstybiniame registre lietuviškos pavardės rašomos valstybine, t. y. lenkų kalba.

Tad taip ir lieka neaišku, ar nusižeminimas yra mažos valstybės, ar mažų žmogeliukų bruožas?

DALINKIS:
0
2
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"