TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Protestai ir pilietiškumas

2011 07 11 0:00

Gegužės ir birželio mėnesiais dešimtys tūkstančių demonstrantų, daugiausia jauni žmonės, tris savaites perėmė centrinę Madrido aikštę Puerta del Sol, protestuodami prieš nedarbą, valdžios taupymo politiką, neveiklius politikus. Juos palaikė tūkstančiai demonstrantų kituose Ispanijos miestuose. Pastaruoju metu protestai tapo kasdieniu reiškiniu Atėnuose ir kitur Graikijoje. Protestuojama prieš griežtą taupymo politiką, kurios reikalauja Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas.

Dabartinė finansų krizė yra išskirtinė, bet ir normalesnėmis sąlygomis Vakarų Europos gyventojai dažnai išeina į gatves, taip išreikšdami savo nuomonę, darydami spaudimą valdžiai ir darbdaviams, siekdami paveikti politikos procesą. Streikai yra dažnas reiškinys ne tik Graikijoje, bet ir Italijoje bei Prancūzijoje. Vokietijoje dažnai protestuojama prieš stambius infrastruktūros projektus, reikalaujama daugiau dėmesio gamtosaugai. Gyventojai paprastai palaiko demonstrantus, nes supranta, kad viešos akcijos yra viena svarbiausių priemonių savo teisėms apginti.

Akivaizdus kontrastas - japonai. Daugelį stebino jų stoicizmas žemės drebėjimo, cunamio, branduolinių reaktorių avarijos akivaizdoje. Žmonės ramiai, tvarkingai, be panikos ir pykčio reagavo į sunkiai įsivaizduojamus išbandymus. Ne visus žavėjo japonų santūrumas, kuris turi ir neigiamą pusę. Susitaikstoma su tuo, kam reikėtų priešintis. Santūrumas perauga į pragaištingą pasyvumą. Japonai esą turėtų išlieti savo pyktį ant nekompetentingos valdžios ir politikų, reikalauti esminių pokyčių.

Protestai irgi turi neigiamų aspektų. Kartais pertempiama styga, prasiveržia smurtas. Prancūzijoje ir Graikijoje streikai dažnai paralyžiuoja visą kraštą, nors streikuojantieji gina ne svarbiausias teises, o savo nepateisinamas privilegijas, kurių išsaugojimas kenkia šalies ūkio plėtrai. Graikams gal pasiseks priversti valdžią laikinai atsisakyti kai kurių taupymo priemonių, bet neįvykdžiusi nuodugnių reformų valstybė bankrutuos, ir tuomet visi net labiau nukentėtų.

Šiuo atžvilgiu Baltijos kraštų žmonės panašesni į japonus negu į Vakarų Europos gyventojus. Jie retai išsilieja į gatves reikalaudami valdžios politikos pokyčių. Streikų ir demonstracijų beveik nebuvo per pastaruosius dvejus metus, nors gyvenimo lygis smuko gerokai labiau negu Graikijoje ir Ispanijoje. Neįsivaizduotina, kad Airijos, Prancūzijos ar Vokietijos gyventojai būtų taip pasyviai stebėję tokius dramatiškus pokyčius.

Lietuvos žmonių santūrumas leido Vyriausybei įveikti finansų krizę. Vaistai buvo skausmingi. Bet jei ūkis iš tiesų atsigavo ne tik vieniems ar dvejiems metams, buvo verta jais gydytis.

Lietuvių politinį pasyvumą didele dalimi lemia slogios sovietmečio okupacijos pasekmės. Profsąjungos yra silpnos, įstatymai nėra joms palankūs. Politinės partijos yra perdėm centralizuotos. Išskyrus per rinkimų kampanijas, jos mažai bendrauja su rinkėjais. Nors paprasti piliečiai dažnai prakeikia politikus, jie stoiškai susitaiko su tuo, ką valdžia daro ir jiems duoda. Nėra politinio aktyvumo patirties, kreivai žiūrima į aktyvesnius piliečius, gal ir dėlto, kad pirmosios "megztųjų berečių" demonstracijos sukūrė neigiamą protestų įvaizdį - esą protestuotojai yra pikti, nesukalbami, neracionalūs.

Pilietinės visuomenės vystymasis yra atsilikęs. Jau ketverius metus iš eilės Pilietinės visuomenės institutas atlieka Lietuvos visuomenės pilietinės galios tyrimą. Pastarieji tyrimai, atlikti 2010 metų pabaigoje, rodo, jog gyventojai tebėra įsitikinę, kad pilietiškai aktyvus žmogus gali patirti įvairios asmeninės žalos. Bet yra teigiamų poslinkių.

Per ketverius metus padidėjo gyventojų aktyvumo rodikliai. Jaunimas labiau pasitiki piliečių galia paveikti visuomenei svarbius sprendimus. Antra vertus, jaunimas mažiau domisi viešaisiais reikalais ir turi menką politinį išprusimą.

Pasyvumą gali skatinti ir masinė migracija. Amerikietis ekonomistas Albertas Hirschmanas savo klasikiniame darbe nurodė, kad žmogus gali išreikšti savo nepritarimą korporacijos ar valstybės veiklai dviem būdais - balsu (reikalaudamas pokyčių), arba išėjimu - neįsigydamas bendrovės paslaugų ar produktų, arba palikdamas valstybę. Lietuviai gal ne protestuoja, nes jie emigruoja.

Padėtis nėra beviltiška. Sociologai seniai pastebėjo, kad protestai ir sukilimai dažniau įvyksta ne didžiausiais priespaudos ar netekties laikais, bet kai gyvenimas gerėja ir tikimasi, kad jis gerės ateityje. Lietuvos ūkio augimo viršūnė buvo pasiekta 2007-2008 metais ir kaip tik tada padidėjo pilietinis bei politinis aktyvumas. Statistikos departamento duomenimis, 2007 metų lapkritį ir gruodį šalies švietimo įstaigos surengė 161 streiką. Tai buvo daugiausia per metus suorganizuotų streikų nuo 2000-ųjų, kai buvo pradėta rinkti informaciją apie juos. 2008 metų vasarį socialiniai darbuotojai protestavo Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir Joniškyje. Daug aistrų sukėlė "Leo LT" kūrimas. Prie prezidentūros buvo surengtos demonstracijos, buvo renkamai parašai atšaukti "Leo LT" įteisinusį įstatymą, žmonės buvo raginami neiti į "Maximos" parduotuves. Šis aktyvumas užgeso ūkio krizės metais. Bet jis gali atgyti.

Kai kurie politikai mano, kad protestuotojai ir aktyvistai turi iškreiptą politikos supratimą. Esą jie tikisi iš valdžios to paties, ko iš kavinės savininko - ko panori, tą ir gauni. Parlamentinė demokratija esą veikia kitaip. Rinkėjai išrenka valdžią, per rinkimus gali ją pakeisti, bet tarp rinkimų jie turi laikytis ramiai.

Šitoks demokratijos supratimas, kuris sutapatina pilietinę pareigą su dalyvavimu rinkimuose, netinka Lietuvai. Žmonės turi suprasti, kad negana balsuoti kas ketverius metus, o paskui pykti, keikti valdžią ir vėl balsuoti už naujai pasiskelbusius "gelbėtojus". Protestai, demonstracijos, rinkėjų mobilizavimas leistų jų dalyviams labiau paveikti šalies politinę darbotvarkę. Be to, tai verstų politikus jautriau reaguoti į gyventojų lūkesčius, labiau bendrauti su rinkėjais, o tai savo ruožtu didintų politikų atsakomybės jausmą. Laimėtų visa Lietuva.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"