TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Proto tamsumos

2012 03 02 8:37

Iki šiol maniau, kad kartais perrašinėjama ir klastojama istorija, senovės žmonių gyvenimai. Bet šią savaitę tik per plauką nebuvau perrašytas aš pats, mano artimieji. Ir net visas vasario 22-osios mitingas. Ar įmanoma suklastoti tūkstantinį, viduryje baltos  dienos sostinės centre vykusį mitingą, kuris siekė apginti tiesą ir teisingumą? Falsifikuoti dabartį?

Po Baltijos kelio pirmąsyk vėl dalyvavau mitinge - seniai vienoje vietoje mačiau tiek daug mielų, gero linkinčių veidų. Nė šlakelio Atėnų, Londono ar Niujorko gatvių demonstracijų agresijos ar prie Seimo 2009 metų sausį suvežtų riaušininkų smarkaujančios minios įniršio. Labai lietuviškas, netgi lyriškas renginys. Tačiau, pasirodo, aš mačiau ne tai, ką reikėjo matyti. O gal aš dalyvavau visai ne tame mitinge? Gal buvo dar vienas, paralelinis mitingas?

Tas paralelinis mitingas buvo rengiamas viename žiniasklaidos užkiemyje, kuris vadinamas "Karštu komentaru". Nors iš tikrųjų tai nei žiniasklaida, nei komentaras, nes rašo apie tai, kas dar tik bus - veikiau sapnininkas ar pranašystės. Viena tokia "Klara" (bet ne Cetkin) savo pranašiškas ištaras vis dėlto pradėjo praeitimi, kurią žmonės linkę užmiršti. Tai žmonės-minutės, taria ši didmoterė, matyt, save laikydama žmogumi-šimtmečiu ar net žmogumi-šviesmečiu. Jeigu man būtų suteikta garbė pretenduoti bent į žmogaus-savaitės rangą, nesunkiai prisiminčiau, kad prieš dvidešimt metų turėjau daug smagumo, rašydamas apie šitą "Klarą" (bet ne Cetkin), kol ji dingo iš viešumos. Nūnai prisikėlusi "Klara" (bet ne Cetkin) brėžia paralelę tarp praeities ir ateities - perrašydama dabartį: prisiminusi skandalą dėl kratų vieno leidinio redakcijoje ir redaktoriaus arešto, pranašauja, kad būsimajame mitinge išprovokavus sustumdymą gali būti "suimamas garsus demokratas p. Kuolys". "Įsivaizduokim, kas būtų, jeigu taip atsitiktų? Ogi labai daug chuntos problemų išsispręstų iš karto - lėktų Grina, lėktų Valys iš postų, na, o jau Prezidentė...", - toliau aiškiaregė nedrįsta tęsti, neužmiršdama paminėti tokių kraupulių, kaip "visagalio Mockaus reikalai" ir "kratos Gureckio namuose - kur nieko nebuvo rasta - Gureckis pareigūnų akivaizdoje nusišovė".

Dar išsamesnių ir kraupesnių rekomendacijų būsimam mitingui pateikė kita šio sapnininko autorė Giedrė Gorienė. Ne mitingas, o tikra apokalipsė po prezidentės langais: "Susidarė nuomonė, kad "teisėsauga" - tik priedanga, nes plakatų turinys nukreiptas prieš Prezidentę", "...vadinamoji Mockaus žiniasklaida trimituoja apie "antrąjį sąjūdį", o "antrasąjūdiečiai" siuntinėja elektroninius laiškus: "Kas galite, atsineškite tokio turinio plakatus: "PREZIDENTĖ - mūsų ar rusų.", "jeigu "antrasis sąjūdis" - "lauk Prezidentę" (o į jos vietą "mockiniams" labai tinkantį Ušacką)... " Kas šiame nerišliame rezgale, demaskuojančiame slaptąją mitingo prasmę, nėra minimas - taip pat aš su savo dukra: "MG Baltic" viceprezidentas Kurlianskis (minimas priešmirtiniame A.Gureckio raštelyje) vadovaujamo portalo vyr. redaktorė - V.Vasiliausko (dar vieno Prezidentės puolėjo) Gaivenio (vadinamoji Mockaus TV) laidose duktė (dabar motinystės atostogose); V.Vasiliauskas - "Lietuvos žinių" vyr. redaktorius, "Lietuvos žinių" savininkas - "Achema" buvęs vadinamos Mockaus žiniasklaidos koncerno generalinis direktorius P.Kovas - "Achemos" koncerno (kuriam priklauso ne tik "Lietuvos žinios", bet ir BTV) valdybos narys; A.Medalinskas - "Lietuvos žiniose" (Vasiliauskas-Kovas (buvęs Mockaus koncernas) "apskritojo stalo" diskusijų organizatorius".

Dangus griūva: gelbėkit prezidentę. Pasirodo, esu dar vienas prezidentės puolėjas V.Gaivenio laidose (iš tikrųjų kolega Virginijus mane tik kartą į savo populiarią laidą buvo pakvietęs, galėtų dažniau). Ir tikrai nenusipelniau prezidentės puolėjo titulo, nes tos kelios replikos tėra švelnus kutulys (kas yra tikras puolimas, galėtų papasakoti prezidentas Valdas Adamkus). Bet man iš tikrųjų baisu dėl prezidentės, tik dėl kitos priežasties. G.Gorienė, liejanti ašaras dėl nusižudžiusio verslininko, verčiau papasakotų apie savo vestuves Alytaus kalėjime su žmogžudžiu V.Goriu, kurio beisbolo lazda užmuštas Panevėžio verslininkas V.Arbataitis nesuspėjo palikti jokio priešmirtinio raštelio. Ir tokios galvažudžių nuotakos ar moterys su slapyvardžiais pelniusios prezidentės pasitikėjimą formuoja valstybės vadovės nuomonę apie padorius Lietuvos verslininkus, visuomenės veikėjus, žiniasklaidą?

Todėl Dariui Kuoliui iš S.Daukanto aikštės pasiųsti grasinimai įgyja kitą svorį - gal daktarui žinutę atneš prezidentūros "žentas" V.Gorys, kurį su kitais Panevėžio banditais už grotų pasodino tas pats Vitalijus Gailius? Užčiaupti, įbauginti tuos žmones, kurie užsispyrę trokšta sužinoti tiesą apie Vytauto Pociūno mirtį, Kauno pedofilijos bylą žudikę, Valstybės saugumo departamento ir prokurorų savivalę Eglės Kusaitės ir čečėnų Gatajevų bylose, susidorojimą su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovais V.Gailiumi ir Vytautu Giržadu. Sunaikinti arba perimti tą likusią negausią žiniasklaidą, kurioje dar plevena tiesos troškimas ir iš kurios įsiplieskė vasario 22 dienos mitingo idėja prie prezidentūros. Sakytum, kaip prasiskolinusios savivaldybės gesina gatvių šviesas, nematoma ranka išjunginėja nepriklausomą žiniasklaidą, palikdama visuomenę tamsoje. Šis žiniasklaidos šviesos išjunginėjimas prasidėjo, natūralu, nuo "skydinės". LTR vadovu tapus "elektrikui" Audriui Siaurusevičiui, visuomeninio transliuotojo eteris susiaurėjo iki asmeninių interesų.

Kas dar palaikė laisvą žodį? Nacionalinis verslas - šviesaus atminimo "Achemos grupės" prezidentas daktaras Bronislovas Lubys, koncerno "MG Baltic" savininkas D.Mockus, "Senukų" prekybos tinklo savininkas Augustinas Rakauskas. Tačiau už šį įsipareigojimą Lietuvai ir demokratijai, investicijas į žiniasklaidą, taip pat už sukurtas šimtus darbo vietų geriausiems krašto žurnalistams verslininkai sulaukdavo tik pašaipos ar net spaudimo ir nemalonumų per valdiškus namus. Taip pat ir šioje dar laisvoje žiniasklaidoje savo misijai likę ištikimi žurnalistai, kuriems ne tik nepadeda, bet kiekviena pasitaikiusia proga taikosi koją pakišti vadinamoji žiniasklaidos savivalda - Dainiaus Radzevičiaus Žurnalistų sąjunga, Lino Slušnio Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Ten sėdintieji (už mokesčių mokėtojų pinigus) mėgsta pasamprotauti apie etišką ir parsiduodančią, oligarchų išlaikomą žiniasklaidą.

Viena iš etiškos nepriklausomos žiniasklaidos vaidilučių - "Atgimimo" redaktorė Indrė Makaraitytė jau iš sumaketuoto savaitraščio išmetė D.Kuolio komentarą, tad autorius buvo priverstas šį puikų tekstą paskelbti "oligarcho" D.Mockaus "Alfoje". Kita etiškos nepriklausomos žiniasklaidos vaidilutė "Delfi" redaktorė Monika Garbačiauskaitė atmetė D.Kuolio esė "Gyvuok, Tarybų Lietuva!" - tai buvo nuostabi cenzūros dovana "Lietuvos žinioms", kurios šį sukrečiantį tekstą paskelbė užvakar. Pati I.Makaraitytė parodė, kaip dera rašyti: savo anemišką komentarą (paskelbtą "Atgimime" ir "Delfyje") ji pradeda mintele, kad yra tokių, kurie žino visus atsakymus, jiems viskas aišku. Ji pati, be abejo, ne tokia, nes atsakymų iš tikrųjų nėra, viskas tik manipuliacijos ir spekuliacijos: "Vėl atgyja manipuliacijos, kad už visko slypi Vytauto Pociūno reikalo (gal vis dėlto mirties? - V.V.) tyrimas..." Išmanantys žmonės sako, kad atsisakymas skirti tiesą ir melą yra pati rafinuočiausia melo forma. Tačiau vieną atsakymą net I.Makaraitytė žino: susidorojimas su FNTT vadais - viso labo specialiųjų tarnybų karai, nuo kurių "paprastiems mirtingiesiems reikia tik susigriebti už galvų ir bėgti šalin - su specialiosioms tarnyboms nepakovosi nei blaivia, nei girta galva". Šio patarimo džiaugsmingai nusitveria kita "Delfi" didžiaprotė komentatorė Lina Pečeliūnienė.

Kai prieš dvidešimt metų pirmąsyk išvydau L.Pečeliūnienę "Lietuvos aido" redakcijoje, man pasidingojo, jog pamačiau mirtį. Matyt, kai žmonėms buvo dalijamas skonis, ši vargšė buvo apeita. Bet dar klaikesnis buvo jos straipsnių stilius. Atrodė, kad ji ne rašo, o braukia skaitytojui per galvą skalbiamąja lenta. Savo drabužiais ir mintimis į ją buvo panašus ir signataras Saulius Pečeliūnas. Kadangi L.Pečeliūnienė buvo stebėtinai produktyvi, o L.Pečeliūnas - vienas aktyviausių parlamento kovų dalyvių, kuris brovėsi į svarbius postus, "Lietuvos aidas" atrodė nesimpatiškas, medinio stiliaus, piktas "landsbergininkų" laikraštis, o visa dešiniųjų politinė stovykla - kietakakčių dogmatikų sambūris. Nors tai buvo visiška neteisybė - "Lietuvos aido" vyriausiasis redaktorius Saulius Stoma buvo išsilavinęs, puikus publicistas, ką jau kalbėti apie profesorių Vytautą Landsbergį, visuomet giedro ūpo, turintį idealų humoro jausmą europinio masto intelektualą, kurio briliantinio rašymo stiliaus gali pavydėti tūlas rašytojas. Po daugelio metų man net kyla įtarimų, ar ne tos pačios nematomos rankos pasistengta, kad dešiniųjų stovykloje ir jų laikraščio redakcijoje tos dogmatikos apyblandos, špitolės atmosfera niekad neišsisklaidytų? Kuriant anuomet nepatrauklų "landsbergininkų" portretą sutuoktinių Pečeliūnų nuopelnus sunku pervertinti. O tada aš save įtikinėjau, kad ši pora galbūt neturėjo kada sėdėti prie knygų, kovojo su komunistais už Lietuvą, todėl mano mėgstama lotyniška sentencija, kad batsiuvys tegul sprendžia tik apie batus, laikinai nebegalioja.      

Ir štai prabėgo daugiau nei dvidešimt metų, vasario 16 dieną BTV "Sąmokslo teorijoje" pamačiau S.Pečeliūną ir Vytautą Bogušį, diskutuojančius su Kovo 11-osios akto signatarais Algirdu Endriukaičiu ir profesoriumi Bronislovu Genzeliu. Tačiau žiūrovai išvydo ne diskusiją, veikiau tyčiojimąsi iš dviejų vyresnio amžiaus ir visa galva protingesnių žmonių, kurie baudėsi tokią išskirtinę dieną pakalbėti apie valstybės sopulius ir žmonių nuviltus lūkesčius. Bet du Seimo nariai maivėsi ir šaipėsi, tvirtindami, kad Lietuvoje trūksta nebent dangiškų migdolų. Žiūrėdamas į šiuos per dvidešimt laisvės metų nė per nago juodymą nepraprususius, su arogancija į oponentus ir visuomenę žvelgiančius veikėjus negalėjau atsistebėti: ir tai mūsų politinis elitas? Net Voltaire "Kandido arba optimizmo" Panglosas, tikėjęs, kad gyvena geriausiame iš geriausiųjų pasaulių, buvo mažiau savimi patenkintas nei šie "Sąmokslo teorijos" svečiai.

Tokiu pačiu beribiu optimizmu ir pasitikėjimu, valstybe, teismais ir I.Makaraityte spinduliavo ir L.Pečeliūnienė, "Delfyje" išnirusi su savo skalbiamąja lenta. Savo vyrui įpėdžiui užtvojo per galvą A.Endriukaičiui ir visiems kitiems, kurie drįsta prasitarti, kad Lietuvoje galėtų būti ir geriau. Taigi ir man, ir mano dukrai Gabrielei Vasiliauskaitei, kuria aš labai didžiuojuosi: "Bet tada "pilietininkų" vadas Darius Kuolys sukėlė tautą į mitingą - kovą prieš "Baltų apykaklių klaną". Kas tai yr, tautai nėra iki galo aišku, bet tais paklodiniais draiskalais "Lietuvos žiniose" ir portale Alfa.lt tėvas ir duktė Vasiliauskai parodo, kad tai tie patys "valstybininkai", demaskuoti, kai Seimas tyrė VSD veiklą." Būtų galima negirdomis praleisti tokį ir dar bjauresnį plūdimąsi - tegul plūstasi moteriškaitė, jeigu jai padeda. Bet negalima taikstytis su plačiai eskaluojamu melu, kuris, šiuo atveju susiliejęs su nemokšiškumu, įgavo karikatūros pavidalą.

Nespėliokime, kaip autorės galvoje įsispaudė lygybės ženklas tarp baudžiauninkų ir partizanų ("lietuviai turi baudžiauninkų - partizanų mentalitetą"). Bet lygybės ženklas tarp "valstybininkų" ir "pilietininkų" - sąmoningas melas. Todėl ir bando mums įteigti, kad susidorojimas su V.Gailiumi ir V.Giržadu bei reikalavimas grąžinti anaiptol nėra melo ir tiesos, neteisingumo ir teisingumo susidūrimas, o tik "karas už tai, kuri grupuotė pasisavins Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą". Toks pats karas (kur abi pusės lygiai teisios ir neteisios) vyksta ir už E.Kusaitę ar Neringą Venckienę.

Kodėl "valstybininkų" lyginimas su "pilietininkais", kaip ir jėgų, kurios traiško E.Kusaitės ir N.Venckienės likimus, su jų gynėjais, yra dabarties perrašymas, klastojimas? Viename gerame straipsnyje apie tiesą ir melą radau tokį bemaž anekdotą. Buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Georgesas Benjaminas Clemenceau (1841-1929), klausiamas, ką manys ateities kartos, kas buvo kaltas, kad prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, atsakė: "Šito aš nežinau. Bet aš tikrai žinau, jog jie nesakys, kad Belgija užpuolė Vokietiją." Tačiau mes sakome, kad taiki mažytė Belgija užpuolė didžiąją, iki dantų ginkluotą Vokietiją: E.Kusaitė užpuolė prokurorus, N.Venckienė - visą Lietuvos teisėjų klaną, o Literatūros ir tautosakos institutas, kuriame triūsia "pilietininkų" lyderis D.Kuolys, - VSD.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"