TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Proveržis į Lietuvą

2008 11 05 0:00

Prieš dvidešimt metų Vilniuje vyko Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Šimtai tūkstančių (įskaitant tuos, kurie buvo prilipę prie TV ekranų) lietuvių kvapą sulaikę klausėsi ateities Lietuvos vizijų, kuriomis dalijosi suvažiavimo pranešėjai, protingiausi ir drąsiausi Lietuvos žmonės. Šiandien naujų ekonominių ir socialinių problemų kankinamai Lietuvai labai pravartu būtų prisiminti kai kurias suvažiavime nuskambėjusias mintis.

Štai kokį kelią į ateitį anuomet siūlė profesorė Meilė Lukšienė: "Ekonomiškai neatsistosime ant kojų, neišsiauginę žmogaus. (...) Reikia grąžinti visuomenei darbštumą ir sąžiningumą, (...) reikia absoliučiai atsisakyti melo visais lygiais. Mūsų kultūroje didelė spraga - visa humanistika."

O štai visai kitaip - per taikomųjų mokslų plėtojimą, jų rezultatų komercinimą ir diegimą į verslą - po dvidešimties metų, dabar proveržį į Lietuvos ateitį mato švietimo ir mokslo viceministrė Virginija Būdienė. Humanizmui ir humanitarams proveržyje vietos nebeliko.

Kurios mintys tiksliau atliepia dabartinės krizės išprovokuotiems iššūkiams?

Ar tos valstybės, kuriose prasidėjo ir išsiplėtė bankų ir biržų krizė - JAV, Vokietija, Prancūzija - buvo nepakankamai modernios? Ar jose nepakankamai buvo vystomi taikomieji mokslai, ar nesugebėta komercinti mokslo rezultatų? O gal techninių ir technologinių naujovių ten buvo, kaip sakoma, iki kaklo, tik pristigo sąžiningų žmonių, kurie į kiekvieną, valstybei ir visuomenei reikšmingą darbą būtų įdėję ne mažiau širdies ir įkarščio, kaip ir į modernių technologijų kūrimą ar modernių produktų vartojimą?

Kai viename savo straipsnyje, skirtame dabartinės krizės analizei, suformulavau išvadą, jog dabartinę krizę greičiausiai sukėlė ne valstybės funkcijų sumenkinimas ar, priešingai, sureikšminimas, o tai, kad bankų veiklai bei valstybinių funkcijų vykdymui pristigo sąžiningumo ir atsakomybės, pristigo doro Žmogaus, vienas mano straipsnių komentatorių išvadino mane utopiste.

Ką gi, ačiū už komplimentą. Tuo labiau kad pamaloninta tokiu epitetu, atsidūriau visai neblogoje kompanijoje: iš vienos pusės - krizės įkvėpta garsiau, drąsiau apie moralės, doros stoką šiuolaikinėje visuomenėje ir versle prabilo dvasininkija; iš kitos pusės - moralės stygiumi krizės priežastis suskato aiškinti ir garsiausi pasaulio verslininkai, finansininkai, pavyzdžiui, George'as Sorosas ir į Angliją nuo Putino pasprukęs Rusijos milijonierius Borisas Berezovskis. Pastarojo nuomone, tik absoliutus skaidrumas ir viešumas gali užkirsti kelią panašioms finansinėms aferoms ateityje! O argi ne tai turėjo galvoje didžioji mūsų humanistė, šviesuolė Meilė Lukšienė, ragindama plėtoti Lietuvoje humanistiką, be kurios neįmanoma išugdyti darbščių, sąžiningų, nemeluojančių (gaila, kad tų žodžių nėra girdėjęs ar skaitęs premjeras Gediminas Kirkilas) žmonių... Beje, gal aš be reikalo prisiminiau dabartinį premjerą: juk jis - ne pirmas ir ne vienintelis, kuris sąžiningumo ir skaidrumo nelaiko jokia politiką puošiančia dorybe.

Tūkstančiai Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyvių plojo Meilės Lukšienės gerai apgalvotam naujos Lietuvos ugdymo projektui, o kas iš to projekto įgyvendinta?

Lyg pasityčiojimą iš Sąjūdžio vizijų skaitome Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą Lietuvos mokslo sistemos pertvarkos planą, kuris, pasak jo autorių, pagrįstas Lietuvos ekonominį konkurencingumą skatinančio proveržio krypčių ir vystytinų mokslo sričių atranka, mokslo potencialo konsolidavimu, infrastruktūros stambinimu, mokslo rezultatų komercinimo modeliais ir priemonėmis.

Kažkas labai girdėta, labai pažįstama. Ar ne tokiais pat gerais ketinimais (grindžiančiais kelią į pragarą) buvo vadovautasi naikinant mažąsias ligonines, mažas mokyklas? Ir ką turim? Turim, pavyzdžiui, išties stambiai "sustambintus" medicinos centrus, aprūpintus nauja modernia technika, bet ar sveikesnė tapo mūsų visuomenė, ar sutrumpėjo kelias nuo ligos iki sveikatos? Kol pacientas prasiveržia į tuos toli nuo gimtųjų namų esančius centrus, kol išlaukia ilgiausiose eilėse, paaiškėja, jog vienintelis likęs specialistas, sugebantis dirbti su modernia technika, arba atostogauja, arba serga, arba visa ta modernybė reikalauja tiek papildomų išlaidų iš pacientų, kad tiems ir noras gydytis prapuola.

Panašų gerų norų ir apverktinų rezultatų kratinį rastume ir vietoje iki šiol vykdytų švietimo reformų.

Neabejoju proveržio plano rengėjų gerais norais. Netrūksta plane ir tikrai gerų idėjų. Trūksta nebent dviejų dalykų.

Pirma, susiejimo su naujausiais, šiandienės pasaulinės krizės pagimdytais iššūkiais, kurie verčia permąstyti ne tik proveržio kryptis, bet ir tikslus. Kur ir vardan ko veržiamės? Jei vardan milijardų, tai kas (jei ne sąžiningi ir atsakingi žmonės, aukščiausio lygio profesionalai?) užtikrins, kad tie milijardai būtų panaudoti visuomenės labui, o ne liūtų, meškinų ir kitokių laukinių bei sulaukėjusių gyvūnų veisimui?

Antra, ko pasigedau tame plane - Lietuvos. Tos Lietuvos, kuri stovėjo Sąjūdžio mitinguose, kuri kvapą sulaikiusi klausėsi vienas už kitą protingesnių oratorių Sąjūdžio suvažiavime, kuri džiūgavo Baltijos kelyje ir kuri rankomis stabdė sovietų tankus kruviną sausio 13-osios naktį. Pasigedau tų lietuvių, kuriems Tėvynė - ne ten, kur duona baltesnė ir dešra storesnė ar kur ekonomika konkurencingesnė, o tas kraštas, kuriame puoselėjamos amžinosios vertybės: Dekalogas, pagarba doram žmogui, meilė gimtajam kraštui, gimtajai kalbai, gimtajai kultūrai.

Lietuviški ministerijos plane liko nebent vietovių, kuriose numatoma kurti mokslo "slėnius" ir sustambintus centrus, pavadinimai, o visa kita vienodai tinka tiek Lenkijai, tiek Latvijai, Bulgarijai ar Kosovo kraštui. Kuo "slėniai" turėtų tapti patrauklesni jaunimui - nelabai aišku. Ministerijos funkcionieriai tikisi, jog - naujausia įranga ir aukščiausios kokybės žiniomis. O kas tas žinias teiks, iš kur jas paims? Kas, kokios asmenybės, kokių vertybių pagrindu kurs lietuviško mokslo tradicijas? Verslas?

Proveržis Lietuvai, kurią socialdemokratų valdymas įstūmė į gilią moralinę ir ekonominę duobę, būtinas kaip niekad. Gerai, kad apie tai galvojama, kad kuriami planai. Tik kažin ar gerai, kad moraliniu tokio proveržio varikliu siūloma rinktis ne meilę ir atsakomybę savo valstybei, savo tautai, o tuščiagarbes ambicijas? Amerikiečiai irgi ilgą laiką buvo maitinami ambicijomis bei asmeninės karjeros papildais. Kur tai juos atvedė?

Meilė Lukšienė, ko gero, geriau nei dabartiniai funkcionieriai žinojo, ko reikia, kad jaunimas neišsivaikščiotų iš Lietuvos: reikia sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas, net pats mažiausias mažiukas, pasak jos, "jaustųsi esąs namie, o ne nomadas" (klajoklis).

Kitaip sakant, reikalingas proveržis į Lietuvą, o visa kita - sėkmė, konkurencingumas, verslumas - ateis, kaip svita ateina paskui karalių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"