TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Provincialumas karo metu

2015 02 17 6:00

Idėja per rinkimus ir referendumus leisti piliečiams balsuoti internetu toliau skinasi kelią. Neseniai dviejų Seimo narių (kartu ir ministrų) pateiktiems teisės aktų pakeitimų projektams pritarė Vyriausybė.

Regis, politikai iki šiol ir nesuvokė, kad ne taip jau toli nuo Lietuvos sienų vyksta karas, kad nuo jo, deja, neapsaugota ir mūsų šalis. Todėl reikėtų užmiršti populistinį tariamo modernumo vaikymąsi ir rimtai susimąstyti apie savo valstybės saugumą.

Kelios pastraipos apie tai, kodėl internetinis balsavimas pasikastų po demokratijos pamatais, o blogiausiu atveju galėtų atverti duris ir valstybingumo laidotuvėms. Bet apie viską nuo pradžių.

Demokratijos idėja remiasi principu, kad kiekvienas suaugęs asmuo pajėgus dalyvauti valstybės valdyme ar bent atrinkti žmones, kurie ją valdys. Kiekvienas žmogus laikomas vienodai vertingu, kiekvieno nuomonė - vienodai svarbi. Tik reikia užtikrinti, kad visi išties balsuotų pagal protą ir sąžinę. Todėl slaptas balsavimas demokratinėje santvarkoje nėra piliečio privilegija ar teisė, tai - jo pareiga. Pilietis negali rinktis, ar balsuos slaptai, vadovaudamasis įsitikinimais, ar parduos savo balsą ir leis balsavimo procesą kontroliuoti jo pirkėjui, kuris taip įgytų jau nebe vieną, o du, šimtą ar tūkstantį balsų - kiek tik sugeba įpirkti. Tokia sistema - nebe demokratija, bet plutokratija, arba turtingųjų valdymas.

Įsivaizduokite, koks nors politinių interesų turintis darbdavys (tarkime, visai ne Kėdainiuose ar Vilniaus rajone, o kokiuose Zarasuose arba Joniškėlyje) susodina savo darbuotojus prie kompiuterių ir stovėdamas jiems už nugaros „užtikrina“, kad kiekvienas pasirinktų reikiamą partiją.

Taip, įstatymų projektų autoriai apie tai pagalvojo, todėl ketina įteisinti galimybę tiems darbuotojams vėliau, jau namie arba interneto kavinėje, balsuoti dar kartą - dabar jau pagal sąžinę. Bėda, kad tai internetinio balsavimo anaiptol nepadaro demokratinio - tiems darbuotojams nei teisiniu, nei faktiniu požiūriu nesukuriama pareiga balsuoti slapta, tik suteikiama tokia teisė. O, būkime atviri, labai abejotina, ar jie apskritai ta teise pasinaudotų. Juk prisijungiant prie balsavimo sistemos reikėtų nurodyti savo duomenis, todėl žmonės paprasčiausiai bijotų, kad darbdavys ar kas kitas galėtų kaip nors pamatyti, jog jie "apgavo" savo balsų pirkėją. Paprasta, žmogiška baimė. Ką jau kalbėti apie tai, kad pirkėjas galėtų sugalvoti iki pirmadienio „pasaugoti“ savo balsų tiekėjų asmens tapatybės arba internetinės bankininkystės kodų korteles.

Taigi lygių rinkimų ir slapto balsavimo principų, įteisinus internetinį balsavimą, neįmanoma įgyvendinti. Be to, toks balsavimas pažeidžia kitą svarbų demokratijos ramstį - viešumo rengiant ir vykdant rinkimus, pirmiausia - skaičiuojant balsus, principą. Kaip kiekvienas pilietis privalo balsuoti slapta, taip kiekvienas turi teisę dalyvauti - pats ar per partijų atstovus - balsų skaičiavimo procese, kad taptų aišku, jog nebuvo jokių manipuliacijų ir sukčiavimo. Sudėtingi internetinio balsavimo techniniai mechanizmai tokią teisę iš vidutinio piliečio atima ir perduoda ją tik valdžios įgaliotiems arba pasamdytiems informacinių technologijų specialistams. Norisi tikėti, kad dabartinė valdžia rezultatų klastojimo nesiimtų. Taip pat galbūt (nors abejotina - juk būtent dėl to JAV ekspertai pernai rekomendavo Estijai grįžti prie popierinio balsavimo) kaip nors pavyktų apsisaugoti nuo priešiškų valstybių ar grupuočių kibernetinių atakų.

Bet jei (Dieve, apsaugok) išsipildytų prezidentės ar neseniai kadenciją baigusio NATO generalinio sekretoriaus perspėjimai ir „po Ukrainos būtume mes“, jėga valdžią užgrobę priešai rastų tiesiog neįkainojamą dovaną. Vadovaudamiesi Lietuvos įstatymais jie galėtų surengti tokius rinkimus, kurių rezultatai faktiškai priklausytų tik nuo skaičiuojančiųjų norų. Ir jokių įrodymų, kad „demokratiniu būdu“ legitimuota naujoji valdžia iš tikrųjų nesurinko daugumos piliečių balsų, nebūtų.

Dar galima prisiminti graudžiai juokingą Lenkijos patirtį, kai per pernykščius savivaldos rinkimus elektroninis balsų skaičiavimas (iš apylinkių atsiųstų duomenų sumavimas) truko kelias savaites, o į sistemą pavyko „įsilaužti“ kiekvienam, kas tik netingėjo. Pavyzdžiui, valstybinės rinkimų komisijos tinklalapis kurį laiką skelbė, kad vieno miesto mero rinkimus laimėjo visai juose nedalyvavęs „kandidatas“. Tiesiog pokštą iškrėtė vienas informatikas, įrašęs sistemoje savo draugo pavardę ir „skyręs“ jam kelias dešimtis tūkstančių balsų. Laimė, jokio internetinio balsavimo Lenkijoje nėra, visi balsai fiksuojami ant popieriaus, tad perskaičiuoti juos galima nors ir dešimt kartų.

Kodėl Lietuvos politikai nepaiso šių argumentų? Manau, jų siekis iškelti „pažangą“ virš sveiko proto yra paprasčiausio provincialumo ir giliai sieloje įsišaknijusio nevisavertiškumo komplekso išraiška. Normalių Vakarų valstybių orūs politikai nesivaržo „modernumo“ lenktynėse ir nebėga Estijai iš paskos. O šiai šaliai, reikia pripažinti, bent jau sekasi. Gal kaina ir per didelė, bet vis dėlto Estija išties sugebėjo suformuoti šiuolaikiškos, elektronizuotos valstybės įvaizdį. Mums nepavyksta ir tai. Tačiau provincialumui ribų nėra, deja, net karo metu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"