TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Provokacija? Kvailystė? Išdavystė?

2015 02 04 6:00

Ko verta laisvė be atsakomybės, demokratija be tvarkos, darbas be tokių vertybinių įsipareigojimų kaip sąžiningumas, pareigingumas ir pan.? Ko galime sulaukti, jei apie bendražmogiškas vertybes bus tik kalbama, o realybėje tveriamos kuo aukštesnės tvoros aplink privačią erdvę, kad pasislėpus nuo žmonių akių niekas nevaržytų puoselėti individualių interesų, instinktų?

Beje, jau sulaukėme štai ko: jei kas nors ima ir pri(si)mena "vidinį moralinį imperatyvą", atsakymas tokiam būna trumpas: “Galima viskas, kas nedraudžiama (įstatymu)."

Bet argi viskas žmogaus gyvenime reguliuojama vien įstatymais, juose surašytais draudimais? Ar jau nieko nebereiškia visa tai, kas ankstesniais "nemoderniais" laikais būdavo priskiriama kultūrai, moralei, kiekvieno visuomenės nario įsipareigojimui savo pilietinei, tautinei ar religinei bendruomenei? Pagaliau juk dar neišmestas į šiukšlyną ir viešasis interesas, kurio paisyti demokratinėje visuomenėje turėtų kiekvienas visuomenės narys, ypač politikai ir teisėsaugininkai.

Tačiau gyvenime kone kasdien susiduriame su įvykiais, kurie apstulbina visuomenę, sukelia abejonių dėl tų įvykių pagrindinių veikėjų veiksmų ir sprendimų tikrųjų motyvų. O jų spektras gana platus: nuo paprasčiausios kvailystės, neapdairumo iki sąmoningos provokacijos ar net viešojo intereso išdavystės.

Spėliojame, pavyzdžiui, apie atsakomybę Lietuvos deleguoto eurokomisaro Vytenio Andriukaičio, galbūt pražiopsojusio, o gal iš neišmanymo uždegusio žalią šviesą jam pavaldaus direktorato dviprasmiškam susirašinėjimui su Rusijos institucijomis, kuris gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos (ES) šalims, patekusioms į Rusijos nemalonę. Kad ir ką dabar aiškintų ponas V. Andriukaitis, jo neapdairumas (nerūpestingumas, neišmanymas?) jau subrandino nuodingą vaisių - Prancūzijos žemės ūkio ministerijos tiesiogines vienašales derybas su Rusija. O tai jau primena Lietuvos ir kitų ES valstybių interesų išdavystę.

Nerastume įstatymo, draudžiančio diplomatui lyg niekur nieko pramogauti, sportuoti, žaisti biliardą ar krepšinį su atstovais tokios valstybės, kuri remia taikių gyventojų žudynes šalyje, kurios interesus lyg ir turėtų ginti ponas diplomatas. Bet nei jis pats, nei jo elgesį teigiamai traktuojantys kolegos nemato nieko bloga. Tikrai, kas čia bloga, jei diplomatai nestudijavo lietuvių kilmės vokiečių filosofo Immanuelio Kanto darbų ir nieko negirdėjo apie moralinį imperatyvą?

Nėra įstatymo, draudžiančio Konstitucinio Teismo teisėjams šališkai ginti teisėjų klano ekonominius interesus ir priimti sprendimus, kurie panašesni į visuomenės šantažą (arba mokėkit teisėjams dideles algas, pensijas ir niekada nieku gyvu jų nemažinkite, arba imsime kyšius) nei į atstovavimą aukščiausiam teisingumui ir visuomenės interesui. Egoizmo apakinti garbūs teisėjai, regis, nebesuvokia, jog tokiais sprendimais žemina visą teisėjų gildiją. Juk negali būti, kad tarp teisėjų nebėra žmonių, kurie vadovaujasi ne užmokesčio dydžiu, o kantiškuoju moralės ir pareigos supratimu, grindžiamu kategoriniu imperatyvu, kuris reikalauja gerbti ne tik save, bet ir kiekvieną kitą asmenį kaip protingą ir savarankišką būtybę.

Kadangi kai kurių nepakankamai išprususių teisėjų akyse anaiptol ne kiekvienas žmogus yra lygiavertė būtybė, todėl ir sulaukiame dienos, kai teisėjo sprendimu pirma laiko į laisvę išleidžiamas Aleksandrijos vaikų traiškytojas. Tuo metu visuomenei toks sprendimas toli gražu neatrodo teisingas, nes neatitinka pagrindinio jos poreikio - jaustis saugiai.

Visuomenė jaučiasi išduota...

Na, o provokacijos tampa mūsų gyvenimo kasdienybe. Kaip pranešimai apie orus.

Turbūt dar nepamiršome praėjusių metų pradžioje internete paskelbtos provokacijos - peticijos, kuria buvo raginama pritarti Klaipėdos krašto prijungimui prie Rusijos? Tada prokuratūra net nematė reikalo imtis tyrimo, nes, kaip paaiškėjo, Baudžiamasis kodeksas draudžia pradėti ikiteisminį tyrimą, jei nepadaryta veikos, turinčios baudžiamojo nusikaltimo požymių. O jei taip, negalima tirti ir „Facebook“ tinkle sukurto „Vilniaus Liaudies Respublikos“ puslapio, kuriame šaukiamasi vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų, kad šie išvaduotų Vilnių iš Lietuvos ir lietuvių? Juk čia irgi nėra raginimų imtis smurto, nes nekvaili puslapio kūrėjai smurtą paliko nepagaunamiems žaliesiems žmogeliukams.

Prokurorams tikriausiai užteks kantrybės tupėti pasaloje ir laukti atviro smurto. O visuomenei? Ar jai užteks kantrybės būti senų, naujos realybės nebeatitinkančių įstatymų įkaite ir naujų provokacijų objektu?

Belieka apgailestauti, jog Klaipėdos vandalai kaip savo išpuolio objektą pasirinko Seimo narės dukters namus, o ne kokio nors trumparegio prokuroro ar teisėjo pilaitę. Gal tuomet teisėsaugininkai greičiau praregėtų, kad valstybės suverenitetui ir visuomenės saugumui grėsmę kelia ne vien atvira agresija, ne vien tankų ataka, bet ir už saugumą bei teisingumą atsakingų žmonių neatsakingumas. Arba kas nors dar blogiau (žr. straipsnio antraštę).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"