TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Pūkuotukų visuomenė

2011 08 04 0:00

Tikėtina, kad koks nors Valstybės saugumo departamento (VSD) ūkio reikalų vadovas nūnai skrebena naują sąmatą didžiai reikalingoms priemonėms, kurios turės sustabdyti galimą kruvinų norvegiškų įvykių pasikartojimą. Tam galima paprašyti daugiau pinigų ir daugiau įgaliojimų stebėti, sekti, klausytis, smalsauti, drausti, kontroliuoti ir auklėti.

Kruvina Norvegijos drama, kaip ir visada panašiais atvejais, suteikia progą pasireikšti ne tik nematomo fronto kariams, kuriems visada ko nors trūksta, bet tik ne įvairiausių instrukcijų ir galimybių paaiškinti, kad jie bejėgiai, jei neleisim jiems daryti, ko jie nori ir dar už tai papildomai nesumokėsime.

Gedulo nuotaikas netrukus turėtų keisti politinės ir saugumo iniciatyvos, taip pat politikų taip mėgstami vajai ir parodomieji galios bei atsakingumo demonstravimai. Nors Norvegijos premjeras ragina nepasiduoti paranojai, o Lietuvos teisingumo ministras taip pat rašo gana racionalius tekstus, pirmieji isterijos ir vajų akordai jau lenda į eterį.

Antai Lietuvos premjeras Andrius Kubilius ima ir paskelbia dabar supratęs, kad negalima toleruoti visokių dešiniųjų radikalų. Kitaip sakant, po išsigimėlio išpuolio premjerui į pakaušį trenkė žaibas ir jis kažkaip suprato, kad Ričardas Čekutis yra Ričardas Čekutis. Labai pasistengus ministrui pirmininkui net pavyko susieti keletą dalykų - Norvegijos šaudynes, savo pastangas "aktyvinti dialogą su Lietuvos lenkų bendruomene" ir jaunimo stovykla Dieveniškėse, kuri vyksta ne pirmą kartą ir dargi su Vyriausybės institucijų parama. Tiesa, lieka iki galo neaišku, kaip premjeras išlaviruos, kad neprarastų patriotinio elektorato nišos ir nebūtų apkaltintas nuolaidžiaujantis neva potencialiems žudikams. Palikime tai premjero ir jo strateginių patarėjų politiniam talentui.

Viena problemų, kurią apnuogino savo tiesas žudydamas vaikus įrodinėjęs individas, - europiečio pažeidžiamumas. Pažeidžiamumas ir infantilumas, kuris ugdomas ir puoselėjamas kaip visiška ir neginčijama dorybė, kaip pažangos vertybė.

Pats gerovėje besimaudančios visuomenės panikos pobūdis, susidūrus su kita žmogiškosios prigimties puse, dar galės tapti ir medžiaga juodojo humoro arba absurdo scenarijų kūrėjams. Panikuoti, būti net suparalyžiuotam baimės ir tuo pačiu metu išmaniaisiais telefonais išmaniai pasakoti internetui, kaip tau baisu, - tikra ir natūrali civilizacijos agonijos manifestacija. Juk būtent taip reagavo Norvegijos saloje medžiojami jaunuoliai (ne visi buvo vaikai).

Metodiškas švelnių, būtinai pacifistiškai nusiteikusių pūkuotų ir debiliškai "pilietiškų" infantilų ugdymo rezultatas. Vaikutis pabirutis, jau einąs į mokyklos pradines klases, puikiai žino, kaip policijai ar kokiai nors parazitinei pseudotarnybai pasiskųsti, kad "už gerus darbus" aprėkė tėtis ar mama. Užtat negali pabūti "vienas namuose", kol tas despotiškas monstras (tėtis ar mama) grįš iš darbo. Tai, ką anksčiau vadinome chuliganizmu ir išdykavimu, dabar vadiname kūrybiškumu ir saviraiška, o mokėjimas naudotis išmaniuoju telefonu yra svarbiau už mokėjimą parašyti savo pavardę ir adresą tokia atgyvena kaip tušinukas. Tiek vaikai, tiek suaugusieji raginami bet kada šauktis tik valdžios. Šauktis žmogaus su policijos uniforma mokoma ir tada, kai kas nors parodė vidurinį pirštą arba vinimi braižo tavo automobilį. Pačiam ginti savo turtą ar spręsti problemą - draudžiama. Tai "necivilizuota" ir "nepilietiška". 112 ir kiti pasitikėjimo numeriai yra vienintelis sprendimas, o linkęs pasirinkti kitokius variantus yra potencialus smurtautojas ir teisingų vertybių išdavikas arba net fašistas.

Pabirutis auklėjamas būti nenuolaidžiu ereliu nebent prieš pedagogą, gebėti šiam išaiškinti savo teises prieš tai jį pasiųsdamas įvairiais egzotiškais adresais ir po to. Dar labai svarbu, kad jis būtų atgrasomas nuo bet kokių gebėjimų savarankiškai ką nors spręsti. Visas pasaulis jam visko skolingas. Tėvai skolingi išmanųjį telefoną ir paglostymą už viską, kad tik ką anas darytų. Taip pat ir išlaikymą, kol kokių 26 metų "vaikutis", nė karto nesužinojęs, kas yra darbas, pasijus pakankamai išsireiškęs ir išsilepinęs. Įdomu tai, kad balsuoti toks sutvėrimas gauna teisę kur kas anksčiau, nei nulipa tėvams nuo sprando. Policija skolinga pabiručiui pareigą persekioti tėvus, jei šie nepaveža pabiručio apetito ar "riboja kūrybiškumą". Beržinė košė yra smurtas šeimoje, nors abortas (paskerdimas, kad apsaugotų nuo pasaulio negandų) laikomas progresu. Pats baltasis europiečių jauniklis gali vėliau tapti skolingas nebent bankui, bet tai atskira tema. Iki trečios gyvenimo dešimties vidurio europietis yra pabirutis. Kai kurios kategorijos tokiomis lieka visą gyvenimą, mat atsirado "pozityvios diskriminacijos" ir panašūs terminai bei praktikos. Keista, kad dar nėra "pozityvaus išprievartavimo". Jei kas nepavyksta šiaip - pavyks per kokią kvotą, pritaikytą lyčiai, orientacijai ar dar kam nors.

Teisingo auklėjimo ir savikvailos dėlei net skautų organizacijos "demilitarizuotos", karo ministerijas visur pakeitė gynybos ministerijos, o didžiausiomis pilietinėmis vertybėmis paskelbtas mokėjimas skųstis ir bylinėtis. Kad tik visi augtų ir bręstų į smurtą nelinkusiais, tolerantiškais pūkuotukais, skundikais ir valdžios malonės siurbikais.

Net didelė tokių minia, pamačiusi vienu automatu M-16 ir vienu pistoletu Glock-17 ginkluotą tipą su tokia pat uniforma, kuri iškviečiama paskambinus telefonu 112, tiesiog privalo pradėti elgtis neadekvačiai: griebtis išmaniųjų telefonų ir blaškytis nei bėgdama, nei puldama. Normali europietiška policija, kurią supa tik gerai išauklėti pabiručiai ir pūkuotukai, būtinai turi viską daryt pagal instrukcijas ir atvykti į šaudymo vietą tik su šimtą kartų gausesnėmis pajėgomis, nors žmonių safariu pasimėgavęs tipas net neketina jai priešintis. Tiesą sakant, nesinori nė galvoti, ką tolerancijos diegėjai ir pūkuotukų ugdytojai būtų pasakę, jei kas nors tam norvegų "revoliucionieriui" būtų trinktelėjęs akmeniu į smilkinį.

Lietuva, teoriškai į savo Konstituciją įsirašiusi net pareigą priešintis prievartai tam tikrais atvejais, irgi sparčiai žengia tuo pačiu keliu. Galimybė iki 26 metų likti pabiručiu įrašyta į Civilinį kodeksą, tris chuliganus pistoletu sutramdęs senukas kelerius metus tampomas po teismus, nes nespėjo prieš šaudamas gauti į dantis. Pradinėse klasėse pabiručiams neberašomi pažymiai, o tik rašinėliai apie jų laimėjimus. Kad tik kuo ilgiau pavyktų išlaikyti juos darželinukais. Kad tik jie būtų pūkuotukai - visiškai priklausomi nuo numerio 112, valdžios ir instrukcijų. Taip pat nuo pašalpų, į kurias kėsinasi kokie nors imigrantai.

Kaip čia, pasak kai kurių apžvalgininkų, benustebsi, kad kokiame Afganistane per dešimt metų naudojant pažangiausią karinę techniką teiškovojamos lygiosios? Keista, kad dar taip gerai sekasi. Juk normalus, pūkuotuku išaugintas europietis, pamatęs į jį ar į jo vaiką besitaikantį žmogų su šautuvu, turi reaguoti "civilizuotai" - pirmiausia pagalvoti, kas apie tai parašyta tolerancijos vadovėlyje arba kur dabar yra jo išmanusis telefonas. Dar galima turėti miglotą viltį, kad padės valdžia, bet ne kokie nors dievai. Pastaraisiais tikėjo ir mintyse persižegnoję užpuolikui į atlapus kibdavo tik reakcingi ir netolerantiški niekšai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"