TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Quo vadis, Rusijos opozicija?

2015 10 02 6:00

Principas „jei apie Rusiją - tai apie Vladimirą Putiną“ tapo konstanta. Kalbėti apie Rusijos opoziciją, daugelio nuomone, tiesiog neįdomu, o Lietuvoje, reikia pripažinti, ir nepopuliaru. Tačiau būtent opozicijos situacijos analizė gali padėti atskleisti tikrąjį Rusijos (ne tik V. Putino) veidą. Taip, šiandien opozicija Rusijoje užspeista kampe. Tam valdžia turi ne vieną instrumentą, kurį sėkmingai naudoja.

Pirmiausia, tai - opozicijai apynasrį užmaunantys teisės aktai. Turbūt sunku net įsivaizduoti, jog kas nors iš Rusijos valdžios atstovų būtų nubaustas už šmeižtą (į Rusijos Federacijos baudžiamąjį kodeksą toks straipsnis įtrauktas nuo 2012 metų), o opozicijos lyderiai, tarp jų ir Aleksejus Navalnas, jau žino, ką tai reiškia. Tiesa, šmeižtas iš valdžios atstovų lūpų dažniausiai stebuklingai virsta „vertinimu“. Taip savo teiginį, jog „opozicija niekuo nesiskiria nuo teroristų ir yra maitinama iš tų pačių rankų“, apibrėžė viena įstatymo dėl šmeižto autorių. Originalu, nieko nepridursi! Taip pat prie viso to prisideda ir teismai, kurių lojalumas valdžiai abejonių nekelia. Dėl to nereikėtų stebėtis, jog Rusijos opozicija vaikšto dviem keliais, kurių vienas veda į mitingus ir protesto akcijas, kitas - į teismus.

Antra, tai - visiškas opozicijos išstūmimas iš valstybinių televizijos kanalų. Apie 50 proc. Rusijos gyventojų televizorius – pagrindinis, o neretai ir vienintelis informacijos šaltinis. Tik 7-9 proc. gauna informaciją iš skirtingų šaltinių. Prieigą prie opozicinių informacijos šaltinių turi apie 30 proc., bet jais naudojasi tik apie 10 proc. gyventojų. Net 67 proc. mano, jog pateikiama objektyvi informacija. Veikiausiai akivaizdu, kad pasiekti periferinius Rusijos regionus be televizijos yra „misija neįmanoma“. Televizija taip pat pasitelkiama sistemiškai transliuoti žinutėms, kurios formuotų itin negatyvią nuomonę apie opozicijos atstovus. Kad tai veikia, rodo ir apklausos, kuriose tarp nemėgstamiausių politikos veikėjų atsiduria ir opozicijos lyderiai, kurių šansai reabilituotis, neturint priėjimo prie pagrindinių televizijos kanalų, yra tiesiog niekiniai.

Trečia – rinkimai. Reikia pažymėti, opozicija nuolat nesutaria dėl paties pagrindinio klausimo – eiti į rinkimus ar ne. Dalies nuomone, esant dabartinei sistemai tai tolygu daužyti galvą į sieną. Ir tam yra nemažai argumentų. Dažniausiai, pasitelkiant vėl tuos pačius formalius teisinius aspektus, pasyvioji rinkimų teisė tiesiog atimama. Taip pat naudojamas džerimanderingas (apygardų ribų perbraižymas, palankus konkrečiai politinei grupei), kurį pasitelkus opozicijos šansai minimizuojami. Rinkėjus siekiama ir suklaidinti, į biuletenius įtraukiant partijas labai panašiais pavadinimais. Pavyzdžiui, ką tik praėjusiuose regioniniuose rinkimuose Kostromoje, kur dalyvavo opozicinė partija PARNAS (Liaudies laisvės partija), biuletenyje buvo įrašyta ir partija PARZAS (Partija už teisingumą).

Ketvirta – vis dar vykdomos politinės žmogžudystės. Reikia pripažinti, jog Boriso Nemcovo nužudymas nepakėlė opozicijos kovai, bet ją dar labiau susilpnino. O tai, kad žmogžudystės užsakovai taip ir nebus paviešinti (ne išaiškinti! „Kam reikia, tas žino“), dar labiau naikina viltis.

Tačiau dabartinė valdžia – ne vienintelis opozicijos iššūkis. Opozicijai reikia kovoti ne tik su Kremliumi, ji turi kovoti už žmonių protus, dėl kurių kovą ji kol kas beviltiškai pralaimi. Ir, deja, reikia pripažinti, jog kartais susidaro įspūdis, jos opozicijos lyderiai to nesupranta. Rusijoje neliko kritinio mąstymo. Tik 17 proc. gyventojų mano, kad bet kokia cenzūra yra nepriimtina.

Kad pasiektų nors menkų laimėjimų, opozicija turėtų pradėti iš naujo. Ir pradėti nuo sisteminio žmonių švietimo. Rusijos piliečiai juk nežino, kas yra rinkimai. Jiems rinkimai – tai balsavimas už dabartinę valdžią, jos patvirtinimas, bet ne galimybė rinkti, t. y. balsavimas nėra lygu rinkimui. Todėl neturėtų stebinti, kad ką tik praėjusiais regionų valdžios rinkimais nesidomėjo net apie 54 proc. piliečių, 33 proc. eina balsuoti, nes „taip įprasta“, ir tik 17 proc., nes „taip gali palaikyti labiausiai priimtiną ir įdomiausią bei apgalvotą programą parengusį kandidatą ar partiją“. 35 proc. neturi nuomonės apie rinkimų skaidrumą. Štai pirmiausia tokį liūdną visuomenės veidą turi matyti opozicija, galvodama, nuo ko pradėti. (Statistiniai duomenys pateikti, remiantis Rusijos analitinio centro "Levada-centr" atliktomis apklausomis.)

Dar blogiau, kad ir pati opozicija nėra suvokiama kaip alternatyva dabartinei valdžiai. Opozicijos misija – tik kritikuoti valdžią. Bet tai jau tapo taip nuobodu, kad beveik niekas į kritiką nekreipia jokio dėmesio. Orų prognozė, ir ta daug įdomesnė nei dar vienas „pakiauksėjimas“ apie korupciją. Rusijos piliečiai ir taip puikiai žino, kad korupcija klesti. Tačiau jie jau seniai su tuo susitaikę. Sutikime, opozicijai veikti valstybėje, kurioje faktiškai nėra pilietinės visuomenės, itin sudėtinga. Ir kol ši visuomenė nematys skirtumo tarp demokratiniu būdu išrinkto prezidento ir „caro iki gyvos galvos“, o 72 proc. sutiks, kad „Rusijai reikia stipraus lyderio, kuris galėtų įvesti tvarką, net jei tam prireiktų panaikinti rinkimus ir apriboti žodžio laisvę“, tol opozicija kovos su vėjo malūnais.

Taigi tenka pripažinti, jog Rusijos opozicijos viltis griauna ne tik Kremlius, bet ir faktas, kad Rusijoje taip ir nesusiformavo politinė nacija. Kol kas opozicija bando kiek isteriškai ir padrikai kovoti su Kremliumi, tačiau atrodo, jog ta kova kol kas, deja, svarbi tik jai pačiai. Ir jei Kremlius bent kiek neatvers priėjimo prie pagrindinių informacijos kanalų, nenustos tyčiotis leisdamas mitinguoti tik Maskvos miegamuosiuose rajonuose, neleis vykti konkurencingiems rinkimams, Rusijoje opozicijai vilčių mažai. Bet viltis juk miršta paskutinė ir ji dar veda į priekį tuos, kurie tiki kitokia Rusija – laisva, demokratiška valstybe. Tik ar tokios Rusijos reikia jos žmonėms?..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"