TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Radvilos ir lietuvių tapatybė

2009 08 12 0:00

Paskelbta, kad rugsėjo pradžioje vyks atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų atstovų palaikais ceremonija. Palaikai bus pašarvoti Vilniuje, Radvilų rūmuose, o paskui perlaidoti Dubingių piliavietėje.

Dėl likimo įnorių Radvilos vėl įžengia į Lietuvos viešąjį gyvenimą. Ši ceremonija iškyla virš vienadienių reikalų, kuriuose esame panirę, ir atveria netikėtą istorinę perspektyvą. Labai svarbią perspektyvą, be kurios valstybės ir tautos gyvenimas virsta beprasmių, erzinančių įvykių kratiniu. Tai dar viena proga susimąstyti apie istorijos tėkmę, kartų perimamumą, lietuviškąją tapatybę.

Ant stalo guli naujausi Eurostato duomenys apie gyventojų skaičiaus pokyčius Europos valstybėse. 2008 metais tik iš keturių Europos Sąjungos (ES) valstybių emigravo daugiau gyventojų, nei atvyko gyventi. Tarp tų keturių valstybių - Lietuva, ir ji pagal tokiu būdu prarastų žmonių skaičių yra absoliuti lyderė (2,3 žmogaus 1000-čiui gyventojų), be to, šis neigiamas rodiklis išaugo,palyginti su 2007 metais. Jei tarp daugelio valstybių šalis ryškiai išsiskiria, vadinasi, sąlygos čia kažkuo išties ypatingos.

Didelės emigracijos priežastis tikrai nėra vien prastos socialinės ir ekonominės sąlygos, juolab 2008 metais Lietuva buvo pasiekusi spindinčią (nors, kaip dabar paaiškėjo, ir dirbtinai iškeltą) savo ekonomikos viršūnę. Kadangi Eurostatas pateikia ne tik ES, bet ir visų Europos šalių statistiką, galima konstatuoti, jog tokio pat lygio emigracija buvo tik iš Gruzijos, kurioje vyko tikri karo veiksmai. O kur kas menkiau išsivysčiusių valstybių nei Lietuva Europoje - ne viena.

Emigracijos lygis liudija tam tikras vertybines gyventojų nuostatas, visuomenėje vyraujančią atmosferą, kuri daugeliui tampa nepakenčiama. Depresija užsitęsė pernelyg ilgai, kad ją būtų galima paaiškinti vien ekonominėmis priežastimis. Lietuviai išgyvena gilią tapatybės krizę. Tai reiškia nenusistovėjusį, chaotišką, destruktyvų gyvenimo būdą. Prarasti orientyrai - nežinoma, ko semtis iš praeities, kokią projektuoti ateitį.

Tarpukario Lietuva buvo iš esmės valstiečių valstybė su atitinkama, natūralia to meto sąlygomis, tautine mitologija. Sovietinė okupacija nutraukė natūralią raidą, tačiau dėl jos paradoksaliu būdu dar labiau išsipūtė romantiniai, idealizuoti tautiniai vaizdiniai. Jie ryškiai sužibėjo Atgimimo laikais. Tačiau netruko paaiškėti, jog šie vaizdiniai yra naivoki ir bejėgiai negailestingo globalaus pasaulio akivaizdoje. Formuojasi visiškai naujos lietuvio miestiečio vertybės, gyvensena, tačiau turi praeiti nemažai laiko, kol tai įgis ryškesnius kontūrus.

Ši tapatybės krizė turi politinį ir kultūrinį aspektus. Pavyzdžiui, krinta į akis, kad dėl politinio jovalo Lietuvoje linkstama ietis svaidyti tiesiai į pačią valstybę, kuri tarsi suasmeninama ir pasmerkiama. Tuo metu Lenkijoje, kur politinis gyvenimas ne mažiau spalvingas, dažniausiai kaltinami konkretūs politikai, išvengiant isteriškų gaidų ir suprantant, kad kažkada buvo ir kada nors bus kitaip, nes valstybė amžina ir daug didesnė už dabarties veikėjus.

Lietuvoje visuomenei sunkiai sekasi nustatyti tinkamą santykį su valstybe. Viena vertus, reikalaujama, kad valstybė būtų atsakinga už visas iškilusias problemas, o, kita vertus, vadovaujantis perdėto liberalizmo principais, pasisakoma, kad valstybės įtaka būtų kiek įmanoma apribojama. Provincializmas lemia, kad apie Lietuvą kalbama kaip apie pasaulio bambą, ir dažnai negatyvia prasme - atseit, tokios negerovės įmanomos tik šiame krašte.

Ką apie Lietuvą mums byloja Radvilos? Jie, Radvilos, yra kitokios Lietuvos simboliai. Nors jų vardas Lietuvoje gerbiamas, tačiau santykis su jais yra kiek nepatogus. Juk jie buvo kalvinistai, atmetę mums įprastą katalikybę. Radvilos nepuoselėjo lietuvių kalbos. Buvo dvarininkai, baudžiavoje laikę tuos žmones, kurie vėliau formavo lietuvių tautą.

Tačiau Radvilos yra neatsiejama Lietuvos dalis. Tai, kad jie, aršūs kalvinistai, XVI amžiuje ėjo aukščiausias pareigas katalikiškoje valstybėje, liudija tos valstybės toleranciją (neįprastą to meto Europoje). Tai, kad Radvilos atkakliai gynė Lietuvos interesus (taip pat ir sudarant Liublino uniją), turėtų praplėsti mūsų patriotizmo, o gal ir pačios lietuvių tautos sampratą. Naudodamiesi gausiomis gėrybėmis pagal to laiko standartus jie nejautė nevisavertiškumo komplekso bendraudami su ryškiausiais to meto Europos didžiūnais ir natūraliai perimdavo naujausias to meto idėjas. Šito palinkėčiau ir šiandien mums visiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"