TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ramybės ir atleidimo Dievas

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ 

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, sulaikytos.“ Vieno iš Dvylikos Tomo, vadinamo Dvyniu nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“ Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.

Iš Evangelijos pagal Joną

Vos savaitei praslinkus po Velykų švenčių esame kviečiami vėl mintimis grįžti prie Jėzaus kryžiaus, jo žaizdų ir ietimi perverto šono. Iš tiesų, šios dienos Evangelija mums pasakoja apie du prisikėlusio Jėzaus pasirodymus mokiniams: vieną Velykų vakarą, o kitą – po aštuonių dienų. Šiandien apmąstykime pirmąjį Jėzaus pasirodymą.

Vėlyvą Velykų vakarą, nepaisydami didžiojo penktadienio nesėkmės, tuščio kapo, išsibarstę mokiniai vėl susirenka draugėn. Dėl patirtų sukrėtimų susirinkusių mokinių širdys dar skendi baimėje ir skausme, o jų akys yra lyg migla aptrauktos. Ir štai, niekam nesitikint, į aukštutinį kambarį ateina Jėzus, atsistoja mokinių viduryje ir taria: „Ramybė jums!“ Jėzus taip pasisveikins dar du kartus. Jo lūpose triskart pakartotas ramybės linkėjimas nėra vien tradicinis pasveikinimas. Jis reiškia kai ką daugiau.

Tardamas „Ramybė jums“, Jėzus pirmiausia nori pasakyti: „Juk tai Aš! Nebijokite! Nuo šiol aš, kaip Prisikėlusysis, esu ir būsiu su jumis [ir jumyse] per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Kitaip tariant, atėjęs pas savo mokinius, Jėzus jiems ištaria vieną iš savo vardų, atskleidžiančių jo tikrąją tapatybę: Jėzus yra ne tik tas, kuris gelbsti, ne tik tas, kuris prisikelia. Jis yra tikroji Ramybė, ateinanti į kiekvieno žmogaus širdį ir ten pasiliekanti. Jis yra tas, kuris nuo šiol yra su mumis per visas dienas. Jėzus yra Aš Esu. Taip pat ir šiandien prisikėlęs Jėzus ateina pro užrakintas duris į mūsų širdžių vienutę ir taria mums: „Ramybė Jums!“ Savo artumu Jis skleidžia susitaikymą, atleidimą ir ramybę. Neužmirškime, kad Dievo teikiamos malonės nėra skirtos tik man. Gautos dovanai, jos kaip dovana turi lietis per mūsų širdis į mūsų gyvenimus ir kitus žmones.

Tačiau, atrodo, to nepakako, kad mokiniai atpažintų savo Mokytoją. Jėzus žengia dar vieną žingsnį: Jis parodo jiems žaizdas savo rankose ir šone. Tai ženklai, rodantys, kad nukryžiuotasis ir prisikėlusysis yra tas pats asmuo. Neišsipildę lūkesčiai, neviltis ar didis liūdesys mokiniams buvo užtemdę akis, tačiau dabar, pamatę Jėzaus žaizdas, jie Jį atpažįsta ir nudžiunga. Jų džiaugsmo šaltinis ne žaizdos Jėzaus kūne, bet tai, kad jie vėl regi tą, kurio nebesitikėjo išvysti – Prisikėlusį Viešpatį. Iš tiesų velykinis džiaugsmas nėra vien tik lengvas džiūgavimas, sulaukus švenčių. Prisikėlimo džiaugsmas ateina po baimės ir nevilties. Tai džiaugsmas ir ramybė, gimę visiškoje neviltyje, kai apie juos nedrįstama net svajoti. Tai džiaugsmas ir ramybė, kylantys iš tikėjimo, kad Jėzus tikrai prisikėlė ir savo prisikėlimu mums atvėrė kelią į amžinybę.

Jonas yra vienintelis evangelistas, aprašęs, kaip kareivis ietimi pervėrė Kristaus šoną, iš kurio ištekėjo kraujo ir vandens. Evangelistas čia įžvelgia Bažnyčios gimimo per Krikštą ir Eucharistiją ženklą. Dabar šis ženklas primenamas iš naujo, tik kita prasme. Viena vertus, tikrai pasirodo tas pats Jėzus, nes jo kūne yra likusios kančios žymės: pervertas šonas ir rankos. Bet kartu Jis yra ir kitas: Marija Magdalietė jį palaiko sodininku, o susirinkę mokiniai Jį atpažįsta tik pamatę jo žaizdas. Jėzaus buvimas tęsiasi laike kaip ir anksčiau, bet kitu būdu. Jis tuo pat metu yra tas pats asmuo ir kartu kitas.

Šį vėlyvą vakarą Jėzus suteikia apaštalams dar didesnę dovaną: savo Dvasią. Jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią.“ Pakeisti, tarsi iš naujo perkurti Šventosios Dvasios, kurią Jėzus jiems įkvepia, mokiniai siunčiami į visą pasaulį, kad neštų Dievo gyvenimą ir Jo meilę pasauliui: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Iš pažiūros stulbinantis kontrastas: baugūs apaštalai užsidarę tarp keturių sienų ir prisikėlusio Jėzaus patikėta jiems nepaprasta misija eiti pas visus žmones ir nepaliaujamai jiems skelbti gailestingąjį Dievą bei Jo atleidimą: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ Ne tik skelbti, bet ir teikti Dievo atleidimą visiems Jį įtikėjusiems. Dovanodamas mokiniams savo dvasią, Jėzus kartu suteikia jiems galią išlaisvinti žmogų nuo blogio. Šį savaitgalį tikrai švenčiame Gailestingumo sekmadienį, nes Jėzus per apaštalų rankas mums dovanojo neįkainojamą dovaną – Sutaikinimo sakramentą, atkuriantį mūsų širdyje taiką su Dievu, artimu ir pačiu savimi. Iš perdurto Jo šono trykšta gyvenimas, iš Jo žaizdų – susitaikymas su Dievu.

Dievo dovana žmogui – atleidimas ir susitaikymas, o vaisius – ramybė. Dievas trokšta, jog Ramybė, kurią Jis mums dovanoja, nebūtų prarasta, bet nuolat atkuriama, kad žmogaus ir Dievo ryšys nenutrūktų. Net nusigręžusiems nuo Dievo Jis dovanoja atleidimą. Atleidimą, trykštantį iš pervertos Dievo širdies. Per Jėzų ir Bažnyčią, per atgailos sakramentą mums dovanojamas susitaikymas su Dievu. Atverkime savo širdis ir įsileiskime Jėzų, įsileiskime Ramybę. Esame taip pat pašaukti būti versme iš kurios trykšta Dievo malonė, būti Dievo atleidimo ženklu. Būkime išlaisvinančios Dvasios nešėjai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"