TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Raudoni baltosios mišrainės žirneliai

2015 12 31 13:00

Turbūt tradicijos lemia, kad prieš Naujuosius jaučiamės lyg kažin kieno įpareigoti apžvelgti praėjusius metus, juos sverti, džiaugtis, liūdėti, dalytis pastebėjimais ir bandyti nuspėti, kas mūsų laukia rytoj. Vaikystėje aiškiau jausdavau metų laikų kaitą: kovą kasdien laukdavau, kada ištirs sniegas, o lapkritį – kada greičiau bus galima išsitraukti slides.

Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų artėjimas sutapdavo su mandarinų kvapu, nes jų sovietinės okupacijos metais parduotuvėse galėdavai nusipirkti tik šiuo metų laiku. Šiandien mandarinų dvelksmą prieš Naujuosius keičia įvairiausi išpardavimai, „metų apdovanojimai“, „geriausiųjų rinkimai“, svarbiausių praėjusių metų įvykių aptarimai, ateities spėjimai ir horoskopų rašymai. Tiesą pasakius, džiaugiuosi, jog taip yra. Žinoma, galima būtų aimanuoti, kad vartotojų visuomenės grimasos žudo dvasingumą, kad Kalėdų dvasią pavogė prekybos centrai ir panašiai…

Beje, tokią giesmę giedančiųjų choras niekada nepristigs narių, nes kai kurie žmonės tiesiog negali gyventi be kančios ir tapatina ją su dvasingumu. O man smagu, kad Lietuva iš „kenčiančios“ visuomenės virsta „nuobodžia“ Vakarų civilizacijos nare. Didžiąja dalimi todėl, kad su visomis socialinėmis problemomis, nepotizmu, neišravėta nomenklatūra ir korupcija galime kovoti patys, ir tai darome. Kad šiandien mūsų vaikai, jei tik turi noro, randa būdų studijuoti geriausiuose pasaulio universitetuose. Kad galime keliauti ne tik į Sibirą, kad galime rinktis, kada emigruoti ir kada sugrįžti. Smagu, nes vis mažiau klausomės įvairaus plauko trolių, bandančių įpiršti mums paralelių tarp Maskvos ir Briuselio. Lyg okupaciją ir tūkstančių žudynes būtų galima su kuo nors palyginti.

Žvelgdamas į dar tik preliminarius skaičius, nedrąsiai džiaugiuosi, kad seniausią Lietuvos dienraštį „Lietuvos žinias“ kitąmet nusprendė prenumeruoti keliasdešimt procentų daugiau skaitytojų, kad kasdien gausėja laikraščio portalo lankytojų. Tai paneigia mitus, jog lietuviams šiandien rūpi tik kriminalinės naujienos ir pasakos apie seksą. Kokybiška, tradicines vertybes puoselėjanti, savo kultūra ir istorija besidominti, gerus žmonių darbus rodanti ir pilietinę visuomenę kurianti žiniasklaida vis labiau plečia ištikimų skaitytojų būrį.

Krymo aneksija, karas Ukrainoje suvienijo lietuvius. Realios grėsmės akivaizdoje suvokiame, kur yra mūsų stiprybė, kad partizanų auka ir tremtinių kančia nebuvo beprasmės, kad iš jų pasėtos sėklos šiandien dygsta šviesus jaunimas, galintis ne tik kurti klestinčią valstybę, bet ir ją ginti.

Tačiau neramu, kad sovietinis užkratas tebejaukia valdančiųjų protus – jų sapnuose vis dar sušmėžuoja ant sostinės Žaliojo tilto vėl užlipantys balvonai. Tokios vizijos kyla ne iš baimės, jog sugrįš bolševikai, tiesiog šiandien bandoma pateisinti asmeninės kolaboracijos priežastis, rasti būdą apgauti save ir prislopinti nenuslopinamą gėdos raudonį. Jei kas nors patikės, kad balvonai yra kultūros dalis, tuomet ir visa sovietmečio nomenklatūra galės šlietis prie neva tikrąja tautos savastimi okupacijos metais siekusių tapti, bet kolaboranto kelią pasirinkusių „meno“ žmonių. Netikiu, kad asmeninės gerovės siekis ir rūpinimasis konservuotų žirnelių žalumu baltojoje mišrainėje šiandien ką nors apgaus, tačiau bandymų suabejoti vertybėmis buvo, yra ir bus.

Dar vienas išmėginimas – pabėgėlių krizė Europoje, su kuria iš esmės dar nė nesusidūrėme, o ji ar ja prisidengusios jėgos vėl bando mus skaldyti. Norėčiau tikėti, kad tai lemia karštas lietuviškas būdas, ne kokia pikta ranka.

Tik prisiminime, kiek iečių sulaužyta, kiek emocijų sudeginta, kiek pinigų vėjais paleista, kai kažkas nusprendė, jog reikia uždrausti užsieniečiams pirkti žemę. Prabėgo daugiau kaip metai ir pasirodė, kad niekam tos žemės nereikia. O pykčio ir nepagarbos vienų kitiems būta daug. Deja, pyktis išlieka ir skaldo. Dabar politikai mitais apie pabėgėlius vėl bando kurstyti aistras. Gal kam ir pavyks, gal kas ir politinių dividendų susirinks. Tikiu, kad kitąmet prie balsadėžių eisiantys rinkėjai nešis ne emocijas, o galvą ir vertybes. Gal tam padės ir „Lietuvos žinių“ publikacijos. Antai per metus po aprašyto skandalingo atvejo, kai iš neįgalaus senelio valstybė atėmė visas jam priklausiusias socialines pašalpas vien dėl to, kad šis nepajėgė pasirašyti laiškininkės atnešto kvito, niekas nepasikeitė. Pašalpos iš ligotų senolių Lietuvoje ir toliau atimamos, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viešai žadėjo, kad šią beprotybę pakeis.

Dėl tokio požiūrio į kenčiantį žmogų už socialinius reikalus atsakinga ministrė jau senokai turėjo skristi iš Vyriausybės, bet koalicinėje mišrainėje nomenklatūriniai raudoni žirneliai jaučiasi saugūs. Vis dėlto neabejoju, kad visuomenės branda, aktyvumas ir užsispyrimas juos iš ten iškrapštys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"