TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Redakcijos paštas. Degančios bažnyčios byloja apie išdegintas sąžines

2012 05 18 6:00

Palyginti trumpu laikotarpiu krašte per daug dažnai liepsnoja bažnyčios. Taip nebuvo net sovietmečiu, kad per penkerius metus ugnis siautėtų keturiose šventovėse.

Liepsnos žalos padarė Naujamiesčio ir Tytuvėnų bažnyčioms, į pelenus pavertė Labanoro bažnyčią, perniek paleido restauruotą Tytuvėnų vienuolyno pastatą. Prieš kelias dienas beviltiškai sudegė Paštuvos Šv. Barboros medinė bažnytėlė. Prie jos griuvėsių ir nuodėgulių krūvos stovint kyla išvados, kad bažnyčių gaisrai nėra vien atsitiktinumas, tačiau sisteminis dalykas, bylojantis apie išdegintas sąžines.

Ir vėl gaisrininkai, paveldo apsaugos institucijų darbuotojai važinės po bažnyčias, tikrins, ar yra gesintuvai, ar klebonas susipažino su priešgaisrinėmis taisyklėmis, vėl pakišinės pasirašyti popierius, kad tik atsikračius atsakomybės ir ją užkrovus ant mažiausiai esamoje situacijoje galinčių ką nors padaryti - ant tų pačių klebonų - pečių. Tačiau gaisrai kyla ne tokiomis aplinkybėmis, kad būtų galima pasinaudoti naujais gesintuvais ar reikėtų kam nors pažvelgti į fosforinį išėjimo lipduką virš durų. Tai dar vienas apgailėtinas bandymas pabėgti nuo esmės į nereikšmingas detales.

Reikėtų pradėti kalbėti apie visų bėdų priežastį - tai iš esmės dar sovietinį požiūrį į Bažnyčios reikalus, apie restitucijos fiasko Lietuvos valstybėje ir jos neteisingą strategiją. Vienas svarbiausių desovietizacijos indikatorių yra religijos padėtis ir pagarba šventenybėms. Ji tikrai prasta, ir tai liudija, koks nežymus buvo visuomenės atgimimas, apsivalymas nuo melo ideologijos ir neteisybės.

Užklausti, ar tinkamai atstovaujami Bažnyčios teisėti interesai Vyriausybėje, vyskupai skėsčioja rankomis ir bejėgiškai teisinasi, kad valstybinio aparato tarnautojai sąmoningai kliudo ar net kenkia restitucinio teisingumo įgyvendinimui, kai kuriais atvejais piktavališkai blogina Bažnyčios padėtį. Keista matyti, kad kadaise už Bažnyčios teisių gynimą į Sibiro kalėjimus tremti dvasininkai Nepriklausomybės tikrovėje išsidvokė ir pasidavė apatijai.

Žvelgiant iš nedidelės Vandžiogalos parapijos, kurios klebonas esu, pozicijų, parapijos infrastruktūra yra tokia pati, jei ne blogesnė, kaip ir sovietmečiu: tuomet konfiskuoti ir keturis dešimtmečius naudoti pastatai yra beviltiškai sudėvėti, supuvę, turėta žemė negrąžinta, kompensacijų jokių, bažnyčia jau 50 metų nematė remonto. Jokios realios materialinės bazės, kuri leistų išlaikyti šventovės infrastruktūrą. Sakytum, kažkas iš anksto susitarė sistemiškai naikinti Bažnyčią, ypač mažąsias parapijas, paliekant be materialinio pagrindo, be galimybės išlaikyti praeities amžių sukurtą paveldą, maža to, įstatymais iškeliant reikalavimus, kurie fiziškai  neįgyvendinami. Paskiriami milijonai nusėda Šiluvoje, Jono Pauliaus II piligrimų kelio projekte, kai už nedidelę tų lėšų dalį buvo galima seniai apdrausti visas bažnyčias, sutvarkyti bent elektros instaliaciją, įdiegti priešgaisrinę ir įsilaužimų apsaugą. Šiuo metu nė viena draudimo kompanija nenori drausti medinių bažnyčių.

Aišku, kad Bažnyčia gali būti stipri ne vien laikydamasi savo doktrininio, moralinio, kultūrinio paveldo, tačiau ir vadinamuoju patrimonium, materialine baze, kuri yra iš kartos į kartą atsakingų žmonių sukurtas gėris, ir dėl kurio krikščioniškoji religija gali palaikyti bei vystyti pagrindines ne tik savo veiklos sritis, tačiau ir visuomenę teigiamai veikiančius faktorius: liturgiją, švietimą ir karitatyvinę veiklą. Pavyzdžiui, pirmąją Vandžiogalos bažnyčią pastatė Kauno pavieto maršalka Jonas Karolis Rostovskis, kuris dar po mirties rūpinosi jos gerove palikdamas testamentinius patvarkymus. Dabartinė Kauno rajono valdžia nė iš tolo nepanaši į šį savo pirmtaką. Sako - "mes neatsakingi, įstatymai neleidžia". Čia ir liūdniausia, kad niekas nenori būti atsakingas, ir tai įteisinama įstatymais. O bažnyčios, mūsų kultūra ir žmonių sielos nyksta...

Daugelis katalikiškų ir mišrių Europos valstybių turi atskiras bažnytinių reikalų ministerijas, departamentus, biudžeto eilutes, kuriose nurodytos lėšos nėra keliasdešimt kartų mažesnės už įkalinimo įstaigų kaip Lietuvoje. Beje, galima būtų patyrinėti, kokia sąveika yra tarp sisteminio ir valstybiniu lygmeniu vykdomo Bažnyčios varginimo ir nusikalstamumo didėjimo visuomenėje. Pavyzdžiu galėtų būti Vokietija, kur pagarba religijai lemia ne tik sakralaus paveldo išsaugojimą, tačiau ir šalies klestėjimą.

Akivaizdu, kad krikščioniškoji religija ilgus šimtmečius Europoje buvo stiprus kultūros židinys, įkvėpęs menininkus ir sutelkęs genialių kūrinių mecenatus. Tais kūriniais pasigrožėti daugelis buvo nuvykęs ir į Romą, ir į Paryžių, kad ir į Pažaislį ar Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Pastaraisiais laikais sąmoningai ir piktybiškai ignoruojant religijos sritį buvo beveik užslopintas šis kultūros šaltinis, nusiritant iki gitarinio lygio, bedvasės architektūros ir primityvizmo, galų gale šį nuosmukį atvaizduoja šventovių gaisrai.

Būdinga, kad kaimuose neįmanoma susikviesti žmonių į Vasario 16-osios ir kitokias valstybines šventes (nebent Jonines). Dažnas tiesiai aiškiai pasako, jog ne už tokią Lietuvą kovojo ir kentėjo, kad neapsiverčia liežuvis melstis už faktiškai išlikusią senąją nomenklatūrą, kuri dusina visuomenę, dusina ir Bažnyčią. Neteisybės ir skriaudos patirtis paralyžiuoja žmonių maldas ir bet kokį geranoriškumą. Žvelgiu į savo šalį ir svarstau, kaip ją mylėti: brolių ar priešų meile? Kai iš kunigų lūpų skamba ne nuoširdūs palaiminimai, bet priekaištai ir Dievo teismo šauksmas, kaip gali ši šalis pakilti ir išlikti?

Kunigui prisieina būti pranašu gyvojo, amžinojo ir vienintelio Dievo vardu, todėl norėtųsi savo šalies strategams pasakyti: jūs turėsite paneigtą Dievą, sudegintas šventoves, negerbiamus šventus dalykus, bet būsite paneigti ir jūs patys, ir jūsų tvarka, ir jūsų egzistencija. Degančių bažnyčių liepsnose ilgainiui ir ši šalis virs moraliniais, kultūriniais, ekonominiais ir socialiniais pelenais.

Kun. Oskaras Petras Volskis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"