TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Reikia atsispirti Lenkijos spaudimui

2010 11 02 0:00

Jau kurį laiką blogėja Lietuvos santykiai su Lenkija. Bet pastaruoju metu vis daugiau lenkų politikų atvirai ir griežtai kritikuoja Lietuvą. Jau peržengta padorumo riba. Apie pašlijusius santykius kalba Europos politikai ir rašo pasaulio spauda. Ir šiame neoficialiame propagandos kare, jei galima jį tokiu vadinti, pralaimi Lietuva.

Pernai rudenį lenkų europarlamentaras Januszas Wojciechowskis ragino Lietuvą pulti visuose tarptautiniuose susitikimuose už įstatymų laužymą ir aiškų lenkų mažumos diskriminavimą. Grupė Lenkijos europarlamentarų kreipėsi į Europos Parlamentą, nes Lietuvoje lenkai esą baudžiami dėl savo gimtosios kalbos vartojimo netgi tuose rajonuose, kur jie sudaro 80 proc. gyventojų. Įtakingas lenkų dienraštis "Rzeczpospolita" aiškino, kad Lietuvos valstybė savo prigimtimi yra nepalanki kitataučiams. Tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis teigė, kad Lietuvos laikyseną pasų klausimu lemia menka jos kaip demokratinės valstybės patirtis.

Per pastaruosius mėnesius Lietuvos kritika įgijo pagreitį. Rugpjūtį "Rzeczpospolita" rašė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra blogi, ir klausė, kada tai atvirai pripažins abiejų šalių politikai, ir ką jie darys. Į retorines batalijas energingai įsiliejo Lenkijos užsienio reikalų ministerija. Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Januszas Skolimowskis interviu "Lietuvos žinioms" pareiškė, kad ne vienus metus Lietuvos valdžia pažeidinėja arba neįgyvendina lenkų mažumos teisių. Jis minėjo žemės grąžinimo Vilniuje ir Vilniaus krašte, lenkų švietimo išlaikymo, vardų ir pavardžių rašybos asmens dokumentuose, gatvių pavadinimų rašymo dviem kalbomis lenkų apgyvendintose vietovėse, problemas. Panašiu laiku Lenkijos ambasadorius Latvijoje Jerzy Marekas Nowakowskis apkaltino Lietuvą diskriminuojant Lenkijos investuotojus. Neabejoju, kad abu ambasadoriai vykdė savos vyriausybės nurodymus.

Šią savaitę prabilo kaimynų užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis, kuris išreiškė didėjantį Varšuvos nepasitenkinimą, jo manymu, dėl Vilniaus nenoro spręsti lenkų mažumos ir lenkams priklausančios Mažeikių naftos gamyklos problemų. Pats premjeras Donaldas Tuskas pasakė, kad Lenkija neatsisakys savo reikalavimų, bet nenaudos "brutalių ar neatidėliotinų" priemonių spausti Lietuvą. Tonas stebina, lyg atsisakymas griebtis "brutalių priemonių" būtų savitvardos ir draugystės įrodymas. Ne tik priekaištaujama, bet ir kenkiama, jei galima pasitikėti savaitraščio "European Voice" teigimu, kad Varšuva blokuoja Lietuvos įsitraukimą į naują Prancūzijos, Vokietijos ir Lenkijos pajėgų dalinį - "Veimaro kovinę grupę".

Lenkija mėgsta aiškinti, kad ji tvirtai palaikė Lietuvos siekį tapti Europos Sąjungos (ES) ir NATO nare, buvo ištikima jos partnerė, o Lietuva yra tiesiog nedėkinga. Lenkų argumentai nelieka be atgarsio. Net toks Lietuvos draugas kaip "The Economist" bendradarbis Edwardas Lucasas siūlo sudaryti tarptautinę komisiją padėčiai ištirti. Komisijos išvados esą "leistų Lietuvai grakščiai nusileisti nesijaučiant pažemintai, o Lenkija gautų ko nori, nepiktdžiugaudama dėl to". Jis mano, jog komisija ragins Lietuvą nusileisti, taigi ir kad pagrindinė atsakomybė tenka Lietuvai, kuri kažkaip skriaudžia lenkus.

Lietuvos padėtis yra nepavydėtina. Pirma, nepašalinus nesutarimų sustiprės Valdo Adamkaus užsienio politikos sukurtas įvaizdis, esą Lietuva yra užsispyrusi, nelanksti valstybė, ko gero, ir ne itin demokratiška. Antra, Lietuva negali visiškai pasiduoti tokiam atviram spaudimui, nes atrodytų silpna ir lengvai paveikiama. Atseit, vos lenkai pamoko, pabara ir spaudžia, Lietuva nuolankiai nusileidžia. Trečia, lenkų kilmės Lietuvos piliečiai neturėtų nukentėti dėl Lenkijos nedraugiškų veiksmų. Nesvarbu, kokie būtų Lietuvos santykiai su Lenkija, vietos lenkų teisės turi būti gerbiamos.

Atrodo, kad ieškoma kompromisų. Ketvirtadienį premjeras Andrius Kubilius pasakė, jog Vyriausybė šią savaitę patvirtino "labai ambicingą planą" dėl žemės grąžinimo spartinimo Vilniaus rajone. Tai įvykdžius, vienas pagrindinių ir teisėtų vietos lenkų reikalavimų būtų patenkintas.

Lietuva nėra visiškai nekalta. Nesuprantu, kodėl lenkų gyvenamuose rajonuose negalima gatvių pavadinimų rašyti abiem kalbomis, juolab kad Vilniuje nuorodos į turistinius objektus rašomos ir anglų kalba. Seniai lenkams reikėjo suteikti teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes tokias, kokios jos yra. Kodėl prievarta sulietuvinti pavardę žmogaus, kuris to nenori? Bet pavardės rašymas pase neturėtų būti sureikšmintas. Tai ne esminė, o kosmetinė žmogaus teisė. Anksčiau būtų buvę galima lengvai reikalą išspręsti, bet po Konstitucinio Teismo paaiškinimo ir atkaklaus Lenkijos spaudimo padėtis tapo sudėtingesnė.

Kai kuriais kitais klausimais Lenkijos priekaištai neturi tvirtesnio pagrindo. Sunku rimtai traktuoti Varšuvos užuominą, jog Mažeikių naftos gamyklos pirkimas buvo Lietuvos valstybės rėmimas. Verslas yra verslas. Neabejoju, jeigu Mažeikių gamykla būtų pelninga, "PNK Orlen" neskubėtų dalytis dividendais su Lietuvos iždu. Kartais aiškinama, kad Lenkijos spaudimas padidėjo, nes siekiama parengti dirvą įmonės pardavimui Rusijos bendrovei. Esą pardavus Mažeikių naftos gamyklą bus aiškinama, kad Lietuva nesudarė sąlygų jai normaliai ir pelningai dirbti. Bet juk Lenkija žino, kad Lietuva negali uždrausti tokio sandorio, net jei norėtų, ir kad nebus lengva parduoti įmonę be didelių nuostolių.

Tarptautinė komisija galėtų suvaidinti teigiamą vaidmenį, pašalinant nesutarimams. Bet jos užduotis negali būti tokia, kokią siūlo E.Lucasas. Komisija negali vienašališkai tirti lenkų priekaištų Lietuvos valdžiai. Jei tiriama vienos šalies mažumų politika, reikia tirti ir kitos. Komisija turi tiek pat dėmesio skirti lietuvių priekaištams lenkams. Ir nevalia pagrindinį dėmesį skirti pavardžių rašybai ir kitoms smulkmenoms. Komisija turi įvertinti bene svarbiausią klausimą, būtent - kokios sąlygos sudaromos lietuvių ir lenkų tautinėms mažumoms plėtoti savo kultūrą, laiduoti jos tąsą, perduoti ją ateinančioms kartoms. Jei Lenkija nepritartų tokios komisijos sudarymui, neturėtų to siekti ir Lietuva.

Reikia rasti modus vivendi su kaimynu, ES ir NATO partneriu. Tačiau Lenkijai turi būti nedviprasmiškai pasakoma, kad šitoks nepriimtinas "presingas" smarkiai pakenkė tarpusavio santykiams. O valdžia turi klausti, ar verta siekti glaudesnių ryšių su šalimi, kuri taip nedraugiškai elgiasi. Lenkijos laikysena dar kartą primena, kad reikia labiau orientuotis į Baltijos ir Skandinavijos valstybes negu į kompleksuotą kaimyną.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"