TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Reikia išmokti pasakyti „ne“

2014 09 24 6:00

Būti politiku tikrai nėra paprasta, nes jiems privalu nepaleisti iš akiračio daugybės dalykų. 

Tai ypač keblu, kai pristinga reikiamo išsilavinimo, o į valdžios duris ir langus įkyriai beldžiasi daugybė lobistų, bandančių prastumti savus, privačius ar grupinius interesus, nė iš tolo neatitinkančius viešųjų interesų, kuriems turėtų atstovauti politikai. Sprendžiant iš Seime teikiamų projektų, politikams sunkiausiai sekasi numatyti siūlomų projektų pasekmes ne tik dabarties viešajam interesui, bet ir visos valstybės bei tautos ateičiai.

Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog atkakliai Seime ir Vyriausybėje stumiamas įstatymas, leidžiantis Lietuvos lenkams ardyti lietuviškos rašybos bei onomastikos (asmenvardžių ir vietovardžių) sistemą, provokuoja ne tik specialistų kalbininkų, bet ir didesnės dalies lietuvių šviesuomenės pasipriešinimą. Ir visai ne todėl, kad šviesuomenė piktavališkai nori mindyti būtent lenkų savimonės nuospaudas, o dėl to, jog yra pakankamai išprususi ir nuovoki, kad suprastų, kokios pražūtingos būtų tokio sprendimo pasekmės ne tik lietuvių kultūrai, bet ir valstybės bei Lietuvoje gyvenančių kitų tautybių piliečių saugumui. Nes silpniausia tame sumanyme - kad kuriama tautinė nelygybė, vienos tautinės grupės interesai iškeliami virš visų kitų, kurių raštijoje vartojami kitokie, ne lotyniški rašmenys.

Į šį aspektą – išimtinių teisių suteikimo vienai tautinei mažumai/bendrijai galimas neigiamas pasekmes visai visuomenei - iškart atkreipė dėmesį mūsų žymiausi kalbininkai (pavyzdžiui, profesorius Vincas Urbutis) ir kultūros ąžuolai (pakanka prisiminti itin aiškiai išreikštą poeto Justino Marcinkevičiaus poziciją). Tačiau Seime neatsirado nė vienos įtakingos politinės jėgos, kuri būtų rimtai įvertinusi kultūros žmonių perspėjimus ir argumentuotai, remdamasi dar ir Konstitucija, pasakiusi „ne!“ panašiems ketinimams bei projektams. Maža to, politikai noriai nusitvėrė spekuliacijų raidyno ir vardyno klausimais, įžiūrėdami jose pigią priemonę koketuoti su rinkėjais. Reikia lenkų palaikymo – pirmyn į žygį prieš lietuvių kalbos ir raštijos tradicijas! Prireikia raštingų, išsilavinusių lietuvių palaikymo – prisimenama Konstitucija, susirūpinama lietuviškumo saugumu ir išlikimu. Kadangi ir viena, ir kita tėra trumpalaikės politinės spekuliacijos, o ne žiniomis ir išmanymu pagrįsta kultūros strategija, tai tik didina nepasitikėjimą partijomis ir skirtingų tautybių Lietuvos piliečių nesusikalbėjimą.

Tokio neišmanymo ir politinio egoizmo pasekmių ilgai laukti neteko. Rugsėjo 15 dieną Rusijos užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis atstovas Konstantinas Dolgovas, atsakingas už žmogaus teises, demokratiją ir konstitucinę teisę, kreipėsi į tarptautinę bendruomenę su prašymu apsaugoti rusakalbių teises Baltijos šalyse. Kreipimasis buvo išsakytas per Latvijos, Lietuvos ir Estijos rusų bendruomenių atstovų susitikimą. Iš pradžių kaip pažeidėjos įvardytos tik Latvija ir Estija, bet vėliau Baltijos šalys ne kartą buvo minimos kaip vienetas, neskirstant jų į atskiras valstybes.

Vietos rusų bendruomenės atstovų lojalių kalbų nuraminti politikai kol kas linkę nematyti grėsmės Lietuvai, bet aštresnės ausys jau girdi atidundant perkūniją. Kai tik Seimas patvirtins lenkų siekiamą Tautinių mažumų chartiją ir priims Seimo vicepirmininko Gedimino Kirkilo nuožmiai, be Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadų stumiamą jo paties registruotą įstatymo projektą, siekiantį įteisinti autentišką tautinių mažumų atstovų pavardžių rašybą, sukils ne tik Vladimiro Putino išmuštruoti nacionalistai Rusijoje, bet ir Lietuvos rusai, reikalaudami sau lygių teisių su lenkais.

Ir kas paskui galėtų rimtai teigti, kad jų pretenzijos neturi pagrindo, jei dėl politinio seimūnų netoliaregiškumo būtų sukurtas pavojingas precedentas?

Beje, ar ponas G. Kirkilas jau sugalvojo argumentus, kodėl lenkai Lietuvoje nusipelno daugiau teisių negu rusai, žydai, vadinamieji tuteišiai ar kitos tautinės bendruomenės? Aš, pavyzdžiui, būdama baltų ir slavų santykių istorijos specialistė, išmanydama tuos klausimus tikrai geriau nei Seimo nariai su ponu G. Kirkilu priešaky, negalėčiau rasti nei istorinių, nei kultūrinių argumentų, pagrindžiančių lenkų pretenzijas į išskirtinę padėtį Lietuvoje. Užtat kur kas lengviau tai padaryčiau, jei imtume svarstyti, tarkime, karaimų ar tuteišių pretenzijas...

Galima suprasti kai kurių politikų norą palaikyti kuo geresnius santykius su kaimyne Lenkija, bet kad išeitų iš tų norų kas nors gera, reikia, jog to paties - lygiateisiškų, o ne siuzereno su vasalu santykių - pageidautų ir Lenkija. Tačiau tai, atsižvelgiant į geopolitines šiandienos aktualijas, bus įmanoma tik tokiu atveju, jei Lenkijos politikai išaiškins savo tautiečiams Lietuvoje, kad dabar, Rusijos agresijos kontekste, judinti tautinių mažumų teisių klausimus būtų mažų mažiausiai netoliaregiška, o tiksliau – pražūtinga ne tik Lietuvos valstybei, bet ir pačioms tautinėms mažumoms Lietuvoje.

Politikai privalo išmokti pasakyti „ne“ kaprizingoms mažumoms, kaip motina moka pasakyti vaikui, kai mato jį neatsargiai kišantį pirštus prie ugnies.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"