TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Reikia ne referendumo, o politinės valios

2011 01 06 0:00

2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė prezidentės grąžintą įstatymą su visomis jos teikiamomis pataisomis ir papildymais. Pilietybės įstatymo 7 str. apima pirmosios ir antrosios bangos emigrantus, nes pagrindinis reikalavimas - kad asmuo būtų išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 dienos. Į straipsnį neįtraukti dabartiniai emigrantai (išvykę iš šalies po nepriklausomybės atkūrimo), nebent jie įgijo svetimos valstybės pilietybę tarp 2003 m. sausio 1 d. ir Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo įsigaliojimo 2006 m. lapkričio 13 d., nes KT sprendimas atgaline data negalioja.

Svarbu suvokti, kokia šiuo klausimu yra politinė valia. Tam reikia išanalizuoti Seimo narių balsavimą, pastabas spaudoje ir žmonių Lietuvoje nuomones. Seime buvo 3 atskiri balsavimai dėl dabartinio Pilietybės įstatymo. Pirmasis įvyko 2010 m. lapkričio 4 dieną. Jo metu į Pilietybės įstatymo 7 str. buvo įtraukti tie Lietuvos piliečiai, kurie emigravo po nepriklausomybės atkūrimo ir priėmė NATO arba Europos Sąjungos (ES) kraštų pilietybę. Prezidentė šiam Seimo priimtam įstatymui nepritarė ir grąžino jį Seimui persvarstyti.

Balsuojant dėl to paties įstatymo, kuris Seime jau buvo priimtas, laikoma, kad jis priimtas, kai už įstatymą balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Susilaikiusieji, pagal Seimo statutą, traktuojami kaip nebalsavusieji už įstatymą. O pagal "Roberts Rules of Order", su kuriuo mes Vakaruose esame susipažinę, dauguma nustatoma pagal balsuojančiųjų skaičių, pavyzdžiui, jei susirinkime yra 20 dalyvaujančių žmonių ir tik 15 balsuoja, dauguma yra 8, kadangi dauguma yra nustatoma pagal visų balsuojančių "už" ir "prieš" skaičių.

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) aktyviai skatino Seimo narius, frakcijų valdybas bei Vyriausybę priimti įstatymą įtraukiant naujus emigrantus. PLB valdyba rašė laiškus visiems Seimo nariams, prašė jų paramos, pasiuntė laišką ir prezidentei, prašydama pasirašyti Seimo įstatymą, susitiko su frakcijų vadais. PLB valdyba ragino naujus emigrantus išreikšti savo nuomonę Seimo nariams, rašė straipsnius Lietuvos spaudai, dalyvavo televizijos ir radijo programose bei prašė paramos iš visuomeninių Lietuvos organizacijų. PLB valdybos pirmininkė Lietuvoje pasiliko nuo birželio iki po lapkričio 4 d. balsavimo, po kurio išvyko tikėdamasi, kad prezidentė siūlomą įstatymą pasirašys. Nemažai prie PLB pastangų prisidėjo PLB atstovė Lietuvoje Vida Bandis. Ji dalyvavo pokalbiuose su Seimo nariais ir frakcijomis, atidėjo savo atostogas tam, kad galėtų padėti rengiant gruodžio 2 d. balsavimą.

PLB pozicija nuo pat pradžių buvo ir yra tokia: Lietuvos Konstitucija suteikia prigimtinę, t. y. įgyjamą gimstant, teisę į Lietuvos pilietybę lietuvių kilmės asmenims ir jų palikuonims ir ji negali būti atimta.

Buvo analizuotas kiekvienos frakcijos balsavimas. Šio įstatymo nerėmė socialdemokratai, Darbo partijos frakcija ir Tautos prisikėlimo frakcija, nors nedidelis šių frakcijų narių skaičius pirmą kartą Seime pristačius įstatymą balsavo "už", bet antrą kartą balsuojant už tą patį variantą minėtų frakcijų nariai nedalyvavo, susilaikė ar balsavo "prieš". Gausiausiai įstatymą rėmė Liberalų sąjūdžio frakcija ir Krikščionių partijos frakcija. Iš 18 "Tvarkos ir teisingumo" frakcijos narių už šio įstatymo patvirtinimą balsavo tik 8. Iš 8 Mišrios Seimo grupės narių už Pilietybės įstatymo patvirtinimą balsavo 4. Iš 45 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių pirmą kartą už įstatymo patvirtinimą balsavo 36 nariai, tačiau antrą kartą liko tik 23.

Vienas iš prieš įstatymą nusiteikusiųjų, jis padarė įtaką ir TS-LKD frakcijos narių sprendimui, buvo prof. Vytautas Landsbergis. "Lietuvos žiniose" jis teigė, jog šiame "įstatyme esama senos konceptualios sumaišties": "Pilietybės galima tik atsisakyti, ir dalis naujųjų išeivių, siekiančių kitos šalies pilietybės, jos gavimo faktu atsisako Lietuvos pilietybės." Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, kuris prižiūri užsienio lietuvių reikalus ir kurio ministerijoje kuriama "Globalios Lietuvos" strategija, Seime 2010 m. birželio 1 d. pareiškė, jog tie, "kurie savo noru pagal nustatytą tvarką išvyko iš okupuotos Lietuvos ir tapo kitos valstybės piliečiais, taip pat aiškiai išreiškė savo valią, todėl jiems teisė turėti dvigubą pilietybę neturi būti suteikta, tačiau jiems turi būti suteikiama galimybė pakeisti savo valią, tai yra atkurti LR pilietybę". Jis taip pat padarė įtaką savo partijos ir kitų Seimo narių sprendimams.

Socialdemokratai pateikė tokias savo sprendimo priežastis: "Valstybės svarbiausias problemas spręs iš Lietuvos išvykę ir emigracijoje gyvenantys tautiečiai" (J.Karosas, "Delfi", 2010 m. spalio 15 d.), šis įstatymas "įžvelgiąs ir rasinio diskriminavimo požymių" (V.P.Andriukaitis).

Prezidentė D.Grybauskaitė prieš jos išrinkimą 2009 m. gegužės 5 d. paskelbė, jog "esame per maža tauta, kad galėtume leisti sau prabangą ignoruoti po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Mes turime saugoti savo žmones, todėl dviguba pilietybė turėtų būti tas įrankis, kuris padėtų tautiečiams, kad ir kur jie gyventų, išsaugoti ryšį su Tėvyne". Susitikime su PLB atstovais 2010 m. liepos 8 d. ji užtikrino mus, kad "ji atvira dvigubai pilietybei tiems, kurie yra išvažiavę iš Lietuvos, kurie turi lietuviškas šaknis, bet, be abejo, kol kas reikia laukti įstatymo leidėjų nuomonės", ir pridūrė, jog "visi lietuviai yra lietuviai". Prezidentės motyvus vetuojant Seimo įstatymą aiškino Solveiga Cirtautienė: "Negali būti taip, kad daugiau kaip pusei Lietuvos piliečių atsivertų dvigubos pilietybės galimybės." Sunku tikėti prezidentę žinant, kad pusė lietuvių tautos gyvena užsienyje. Iš kur tokia statistika?

Saulius Stoma "Lietuvos žiniose" 2010 m. lapkričio 23 d. rašė: "Susidūrusi su E.Kūrio mokytinių spaudimu, prezidentė vetavo dvigubą pilietybę išplečiantį Pilietybės įstatymą." "Grupe intelektualų" pasivadinusieji 2010 m. lapkričio 2 d. paskelbė savo nuomonę. Jie teigė, jog "visi šie asmenys (t. y. išvykusieji - R.N.) šios teisės atsisakė patys, sąmoningai ir savo noru pasirinkdami kitos valstybės pilietybę". Taigi emigravusieji tampa "išsižadėjusiais asmenimis". Perskaičius "Grupės intelektualų" pareiškimą aišku, kad ši grupė nėra susipažinusi su tuo, kas vyksta laisvame pasaulyje, net ES. Užsienio lietuviai kaltinami, kad pageidauja "naudotis tik valstybės piliečio teisėmis" - "balsavimo teisėmis" ir tuo yra "pavojingi Lietuvai", nes įstatymas masiškai įteisina dvigubą pilietybę.

2010 m. spalį "Lietuvos ryte" net pasirodė laiškų, puolančių PLB ir jos pirmininkę. Matyt, reikėjo daugiau agitacijos. Tačiau buvo nemažai remiančių, pilietiškai nusiteikusių, veikiančių Lietuvos žmonių. PLB poziciją parėmė šių organizacijų vadai: Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija, Atlanto sutarties Lietuvos bendrija, Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų Vilniaus skyrius, Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga, Lietuvos kariuomenės savanorių draugija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, Vilniaus vietinės rinktinės apygarda, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių draugija, Lietuvai pagražinti draugija, asociacija "Gimtinės takais", Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, asociacijos "Vilnius ir tauta", "Gervėčių klubas", Lietuvos moterų lyga, Tėvynės sąjunga ir kiti.

Užsienio lietuviai pageidauja dalyvauti Lietuvos politiniame, kultūriniame, ekonominiame ir visuomeniniame gyvenime, dėl to laimės visų mūsų Lietuva. Mes Lietuvai nieko nekainuojame. Už sveikatos apsaugą Lietuvoje mes užsimokame patys. Lietuvos pensija tiems, kurie nedirbo Lietuvoje, nemokama. Tie, kurie gyvename NATO kraštuose, rūpinamės Lietuvos saugumu. Daugelis naujų emigrantų išlaiko savo gimines Lietuvoje, jiems siunčia nemažas sumas pinigų. Turime įvairios patirties ir išsilavinimą, kuriais Lietuva galėtų pasinaudoti. Mes kuriame Lietuvos įvaizdį užsienyje ir darome įtaką savo gyvenamųjų kraštų valdžiai remdami Lietuvą.

Estai ir latviai likusiems šiose valstybėse okupantams ir kolonistams pilietybės nedavė ir taip išvengė negarbės, bet Lietuvai to nepavyko išvengti. Visiems rusakalbiams okupacijos lygtiniams kilniadvasiškai buvo suteiktas Lietuvos piliečio vardas (dr. Rūta Gajauskaitė.). Dabar politikai nesugeba išvengti pasekmių, dėl kurių kenčia etniniai lietuviai.

LR pilietybės užsienio lietuviams priešininkai vis teisinasi, jog toks įstatymas, kuris buvo teikiamas Seimo, prieštarauja LR Konstitucijai. LR Konstitucijos 12 str. įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus. Reikia tik išvardyti "atskirus atvejus". "Atskiri atvejai" nereiškia "ypač retų atvejų". Pirmą kartą toks apibrėžimas KT buvo pavartotas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime dėl Jurijaus Borisovo pilietybės ir po to KT cituotas 2006 m. nutarime dėl pilietybės. 2006 m. kovo 28 d. KT nutarė (prieš 2006 m. lapkričio 13 d. Pilietybės įstatymo negaliojimą) ir paaiškino teismo precedento prasmę, kad "tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat". Aišku, jog J.Borisovo byla nėra "analogiška", palyginti su 2006 m. nutarimo problema. Teismo precedento sampratą KT dar labiau išplėtojo 2007 m. spalio 24 d. nutarime: "Precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tos pačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas." Laikantis apibrėžtos precedento sampratos Lietuvoje ir užsienyje, šios dvi bylos nėra analogiškos ir todėl jų negalima interpretuoti tapačiai.

Skaitant Lietuvos spaudą galima rasti įvairių priežasčių, kodėl priešinamasi įstatymui. Valdas Vasiliauskas "Lietuvos žiniose" 2010 m. lapkričio 30 d. rašo, kad "tai politinė pozicija, padabinta "konstitucinėmis vertybėmis", tačiau suformuota sovietinės represinės teisės tradicijos, kai SSRS pilietybė būdavo atimama visiems be išskirties emigrantams ir "tėvynės išdavikams".

Didelį pasipriešinimą dvigubos pilietybės išlaikymui parodė Mykolo Romerio universiteto Teisės fakultetas. Tačiau, pasak V.Vasiliausko, pats M.Romeris, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas ir Lietuvos patriotas, kadaise rašė, jog "tauta visuomet ir būtinai apima visus esamus žmones (piliečius). Niekas negali būti iš jos atskirtas, nes tuo būtų užgautas įgytas žmogaus suverenitetas, kuris glūdi tautos suvereniteto pamate".

Tie, kurie balsavo prieš naujausią Pilietybės įstatymą, ir net prezidentė, žinojo, kad Seimas buvo parengęs projektą kreiptis į KT su prašymu ištirti, ar LR Pilietybės įstatymo 7 str. 5 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Šį projektą buvo numatyta priimti iškart prezidentei pasirašius Pilietybės įstatymą. Taip norėta suteikti galimybę iš naujo patikrinti KT sprendimą, tik šį kartą pateikiant tikslius duomenis bei visus teisinius ir konstitucinius argumentus. Tiesa yra ta, kad teisinių bei konstitucinių motyvų čia nėra. Interpretuojant Konstituciją reikia atsižvelgti į visą dokumentą, o ne į keletą žodžių viename straipsnyje.

Kai kurie Lietuvos politikai teigia, kad Konstitucijos 12 str. reikia keisti referendumu. Tačiau pirmiausia reikėjo leisti pačiam KT patikrinti duomenis ir savo sprendimą. Referendumas dėl neribotos dvigubos pilietybės įteisinimo neatitinka dabartinės Lietuvos valstybės interesų. Jis nėra nei reikalingas, nei naudingas.

PLB visą laiką citavo Konstitucijos 12, 18 ir 32 straipsnius, įteisinančius "prigimtinę teisę" į pilietybę. Iš "ekspertų" išgirdome, kad tokios teisės nėra. Tačiau tokio sprendimo KT nėra padaręs. KT, spręsdamas Butų privatizavimo įstatymo konstitucingumą (1996 m. lapkričio 20 d.), pareiškė, kad teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Tokios pozicijos laikėsi ir M.Romeris, teigęs, jog niekas negali būti atskirtas iš tautos, nes taip užgaunamas žmogaus gimstant įgytas suverenitetas. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis.

Konstitucijos 18 ar 32 straipsnius galima patobulinti ir įvardyti pilietybę, įgytą gimstant, kaip prigimtinę teisę be referendumo. Tam tik reikia politinės Seimo valios. Bet ar tokia valia egzistuoja Seime šiandien?

 

REGINA NARUŠIENĖ, J.D.

PLB valdybos pirmininkė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"