TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Reikia nepasaulėžiūrinės politikos

2012 02 08 6:00

Prof. Vytautas Vardys (1924-1993) - įdomus politologas ir įžvalgus analitikas - paskutinę savo knygą, išleistą netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, pavadino labai simboliškai: "Lithuania: The Rebel Nation". Ant viršelio - "sukilėlių tautos" nuotaiką būdingai atspindinti nuotrauka: Sąjūdžio minia, vėliavos, garsiakalbiai, euforija... Laimėjimas...

Yra laimėjimų, apie kuriuos sakoma: Piro pergalė. Vadinasi, laimėjai mūšį, bet nustojai kariuomenės.

Kai Sąjūdžio pakilimo metais rodėme pasauliui savo žaizdas, skųsdamiesi, kad okupantas net 350 tūkstančių, t. y. 10 proc. tautos, pasiuntė prie Ledinuotojo vandenyno ir į Sibiro speigus, baisėjomės patys ir varėme siaubą apie tai išgirdusiems vakariečiams. 

Šiandien, kai mažiausiai dvigubai tiek - 700 tūkst. žmonių - patys pabėgo iš krašto negalėdami čia išsilaikyti, niekam nė motais! Politiniu lygmeniu ši socialinė katastrofa, įvykusi nepriklausomybės metais, net nereflektuojama. 

Tai viską pasako apie valdančiojo elito politinės išminties potencialą.

Prof. V.Vardį prisiminiau neatsitiktinai. Pažinojau asmeniškai nuo 1989-ųjų. Nepaisydamas sąjūdinės euforijos ir ano meto entuziazmo, jis į Lietuvos perspektyvas žvelgė su didesne doze atsargumo, nei buvo įprasta tuomet apie tai kalbėti. 

1993 metų gegužės mėnesį V.Vardys paskutinįsyk atvyko į Lietuvą. Faktiškai - atsisveikinti. Jau rimtai sirgo. Tačiau aktyviai domėjosi ir įdėmiai sekė politinius procesus Lietuvoje. Daugiausia rūpesčio jam kėlė ne tiek LDDP (buvusių komunistų) sugrįžimas į valdžią po 1992-ųjų rinkimų, kiek bendras Lietuvos politinės kultūros lygis. 

Politinė kultūra - tai veiklos ir elgesio pobūdis, kuriuo politikuojama, kuriuo tvarkomi valstybės reikalai. Jokia politinė visuomenė nėra homogeniška. Natūralu, kad ir įvairių jos sluoksnių politinė kultūra skiriasi. Tačiau vargas tai politinei sistemai, kurios, pasak V.Vardžio, nejungia pakankamai vieninga politinė kultūra. Tokia sistema tampa nepajėgi tarnauti žmogui ekonominiu ar kultūriniu progresu bei gerove. Šita prasme jis ir matė didžiausią pavojų Lietuvos visuomenės ir valstybės ateičiai.

Praėjus dviem dešimtmečiams akivaizdu, kad profesoriaus nuogąstavimai pasitvirtino su kaupu. Tai, dėl ko sielojosi nepriklausomybės pradžioje lietuvių politologas, du raidos dešimtmečiai suformavo bruožus santvarkos, kurią taikliai apibūdino Vytautas Rubavičius: kleptokratija.

V.Vardžiui nuo pat pradžios ypač didelį nerimą kėlė, jo žodžiais, "kavalieriškas" Konstitucijos traktavimas. Sovietams ji buvo ne teisinės valstybės pagrindas, bet išskirtinai politinis instrumentas. Todėl Konstituciją buvo įprasta lankstyti politiniais tikslais, jos nekeičiant, kad nebūtų sunaikintas simbolių ir pažadų formulavimas. 

Nepriklausomos Lietuvos politikai veikė taip pat. Ir tuo pasižymėjo, deja, tiek Sąjūdžio, tiek LDDP žmonės. Pasekmės dėsningos: "šventa" šiandien ne Konstitucija, bet "šventas" Konstitucinis Teismas. Jis aktyviai įsitraukęs į politiką ir Konstituciją naudoja kaip politinį, ne teisinį instrumentą: vienus asmenis arba grupes nužemina ir baudžia, kitus - iškelia ir "išteisina".

Žmonės tai, J.Tumo-Vaižganto žodžiais, "per skūrą jaučia". To išraiška - visuomenės susvetimėjimas politikai, valdžios autoritetui, apatija, atsisakymas dalyvauti procese, ekonomikos persipynimas su politinės kultūros nuostatomis, asmeninio pasipelnymo nulemtas politinis elgesys. Kadangi privilegijos perkamos politiniais sprendimais.

Ekonominė įtaka, susipynusi su mafijinėmis struktūromis ir neatsakomybe (vengimu mokėti mokesčius, visišku nebaudžiamumu dėl piktnaudžiavimo tarnyba), sudarė sąlygas susisluoksniuoti elitinei, nuo tautos atitrūkusiai ekonominių išnaudotojų klasei. Įvyko tai, dėl ko V.Vardys įspėjo dar 1993-iaisiais: "Ekonominis nusikaltimas, sujungtas su politine jėga, panaudojant valstybinius svertus, veda į neteisingos valstybės kūrimą. Valstybė be teisingumo, kaip šv. Augustinas yra sakęs, yra tik plėšikų gauja."

Rezultatas - supriešintos visuomenės sukūrimas. Vidurinioji klasė, bandanti gyventi pagal konstitucinę tvarką, jei ne visiškai, tai beveik sunaikinta. 

Ar esama politinio potencialo sukurti kitokiais idėjiniais-vertybiniais pagrindais veikiantį politinės konkurencijos modelį Lietuvoje? Ar galima rasti pakankamo politinio konsenso kitokiam kūrybiniam valstybiniam darbui? V.Vardys manė, kad galima. Reikia nepasaulėžiūrinės politikos. 

Kas tai ir kaip tai veikia - jau kito straipsnio tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"