Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Režimo represijos stiprėja

 
2016 11 18 6:00

Prieš kelias dienas buvo areštuotas Rusijos ekonominės plėtros ministras Aleksejus Uliukajevas. Sulaikytas ne bet kaip, o imantis 2 mln. dolerių kyšį grynaisiais. Tai taip suglumino Rusijos viešosios erdvės komentatorius, kad jie bandė prisiminti, kada pastarąjį kartą šalies istorijoje buvo suimtas pareigas einantis ministras. Ir prisiminė – 1953 metais. Tąkart už grotų pateko sovietų vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija.

Suprantama, L. Berijos areštas buvo žiaurios kovos dėl valdžios po Stalino mirties apraiška. A. Uliukajevo suėmimas nėra susijęs su jokia žiauria kova dėl valdžios, nes ekonominės plėtros ministras niekaip negali būti Vladimiro Putino ar jo artimos aplinkos žmonių konkurentas. Jis – pareigingas valdininkas, visa širdimi tarnavęs dabartiniam Rusijos režimui. Ministru tapo 2013 metais, o iki tol dirbo Centrinio banko pirmininko pavaduotoju.

A. Uliukajevas yra tipiškas vadinamųjų sisteminių liberalų atstovas. Taip Rusijoje vadinami liberalių pažiūrų ekonomistai ir kitų socialinių mokslų atstovai, dirbantys V. Putino režimui, einantys labai aukštas pareigas. Tie liberalių pažiūrų intelektualai, kurie netarnauja režimui ir net jį kritikuoja, vadinami nesisteminiais liberalais. Jie pripažįsta, kad sisteminiai liberalai iš tikrųjų padeda režimui išvengti didelių sukrėtimų, ypač ekonomikos ir finansų srityse. Nors V. Putinas savo patarėjų komandoje turi ir tokių, kurie siūlo grįžti kone prie sovietinio modelio, kol kas jis klauso būtent sisteminių liberalų.

Todėl A. Uliukajevo, kaip vieno svarbesnių sisteminių liberalų, areštas akivaizdžiai pribloškė visą jų bendruomenę. Tapo aišku, kad lojalumas režimui nuo galimų kalėjimo grotų neapsaugo. Iki šiol kaip kyšininkai buvo suimti trys gubernatoriai ir apie 10 vicegubernatorių, dabar atėjo vyriausybės narių eilė.

Atrodytų, protu nesuvokiama, kad režimas kerta uoliai jam tarnaujantiems aukšto rango valdininkams. Nenorėdami tik primityviai spėlioti, kodėl tai daroma, pasitelkime politikos teoriją. Dar 2014-aisiais, kai buvo užgrobtas Krymas ir pradėtas karas Donbase, rusų politologai konstatavo, kad Kremliaus režimas pakeitė savo legitimumą, t. y. savo egzistavimo pateisinimo būdą. Iki Ukrainos užpuolimo režimo legitimumas buvo socialinis ir ekonominis – šalies ūkis ir žmonių gerovė augo, rusai ėmė gyventi taip gerai, kaip negyveno per visą sovietmetį.

Nesisteminiai Rusijos ekonomistai tvirtina, kad jau 2012 metais, dar esant didelėms naftos kainoms, paaiškėjo, jog valstybės ūkis nustojo augti. Jų nuomone, pradėjęs karą Ukrainoje režimas nukreipė paprastų rusų žvilgsnius nuo prastėjančios ūkio padėties ir kartu nuo socialinio bei ekonominio savo legitimumo perėjo prie karinio. Tačiau karinis legitimumas reikalauja ir savitų jo stiprinimo būdų. Pirma, tai vis naujų pergalių demonstravimas, antra – nuolatinis kalbėjimas apie tai, kad šalis yra apsupta priešų, trečia – parodomosios represijos tiek prieš paprastus piliečius, tiek prieš elitą.

Grupė rusų politologų ir ekonomistų neseniai paskelbė savo tyrimą, pavadintą „Rusijos politinė raida 2014–2016 metais: autoritarinės konsolidacijos institucijos ir praktika“. Jame atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuo V. Putino valdymo pradžios kasmet vis mažėjo areštų ir teismų bylų, tačiau vėliau jų ėmė daugėti ir toliau vis gausėja. Tyrėjai daro išvadą, jog režimas perėjo prie represinės konsolidacijos, t. y. visuomenę bandoma sutelkti baudžiamosiomis priemonėmis ir jų baime. Kai žmonės kasdien girdi, kad kas nors suimamas, jų bejėgiškumo prieš režimą jausmas tik stiprėja.

Tačiau areštais siekiama ne tik piliečių paklusnumo. Jie pateikiami kaip kovos su korupcija įrodymas – taip režimas parodo save teigiamame kontekste. Bet kurios šalies žmonės džiaugiasi, kai valdžia sėkmingai kovoja su korupcija. Tokia kova (ar jos imitavimas) yra puikus valdžios legitimavimo būdas.

Akivaizdu, kad A. Uliukajevo suėmimas – parodomoji represija. Juk „prisidirbusį“ ministrą buvo galima tyliai perkelti į kitas pareigas. Šiuo atveju pasirinktas demonstratyvus areštas. Kodėl imtasi represijų net prieš vyriausybės narius?

Vienas aiškinimų – sustiprėjusi kova tarp sisteminių liberalų ir „silovikų“, t. y. jėgos struktūrų (saugumo, policijos atstovų). Taip jie parodė sisteminiams liberalams, kas yra tikrieji valstybės šeimininkai. Bet ministras negalėjo būti suimtas be V. Putino žinios, todėl daroma išvada, kad prezidentas vis labiau bijo elito ir areštais stengiasi išlaikyti jį paklusnų.

Taigi A. Uliukajevo areštas greičiausiai inspiruotas paties V. Putino. Jis pagąsdins sisteminius liberalus, tačiau tai nereiškia, jog ims dominuoti „silovikai“. V. Putinas daug metų sėdi savo poste ir todėl, kad visaip mėgina palaikyti konkurenciją tarp skirtingų valdžios grupuočių ir neleidžia iškilti nė vienai jų. Tad jei „silovikai“ persistengs, bus areštuotas (aišku, už korupciją) koks nors saugumo generolas, ir pusiausvyra išliks. Taip režimui tarnaujantys žmonės nuolat kovos ir bijos – tokia yra autoritarinių režimų gyvavimo logika. Pagal ją stiprės ir represijos.

Tačiau nenustos kovoti ir skirtingos režimo grupuotės. Kiekviena jų stengsis atsiplėšti kuo daugiau mažėjančio pyrago, juk ekonomika traukiasi. Yra dar viena Kremliaus režimo silpna vieta – jį saugantys „silovikai“, ypač elitiniai, susikrovė nemažus asmeninius turtus. Todėl jie saugos režimą tik tol, kol šis nekels grėsmės jų turtui. Ne veltui sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"