TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rinkimai – pažadų metas

2016 09 17 6:00

Kaip visi gerai žinome, rinkimai – pažadų metas! Žinome ir vis tiek jais tikime. Žinoma, norisi tikėti, kad bus geriau, kad gal netyčia tie pažadai tikrai išsipildys. Šiais laikais vien sausi pažadai neveiksmingi, juos reikia įvilkti į atitinkamas strategijas, paaiškinimus ir kitokias manipuliacijas, kurios daugiau ar mažiau padeda atitrūkti nuo realybės ir taip patikėti pažadais. Neapsieinama čia ir be atitinkamų technologijų. Taip rinkimai tampa neblogu verslu.

Pastaruoju metu labai populiari tema tapo tautinių bendrijų klausimai, ypač susiję su Lietuvos lenkais. Vis kalbama apie daugelį metų nesprendžiamas problemas ir apie tai, kad jas išsprendus labai pagerėtų vietos žmonių savijauta, o tai savaime padidintų jų pagarbą ir lojalumą Lietuvai. Jei pažiūrėtume į partijų rinkimų programas, pamatytume, kad jos visos iš esmės atkartoja viešojoje erdvėje skleidžiamą nuomonę. Tai rodo, koks paviršutiniškas yra požiūris į tautines mažumas, kaip mažai žinome, kokiomis nuotaikomis ir rūpesčiais jos iš tiesų gyvena. Kita vertus, atrodo, kad patys įsikalėme sau į galvą, kad tautinės mažumos yra labai izoliuotos, žiūri vien rusiškus televizijos kanalus ir pan. Pavažinėjus po Vilniaus rajoną ir pabendravus su vietos gyventojais, vaizdas gali arba šokiruoti, arba supranti, kad ten žmonės gyvena lygiai taip pat, kaip ir visos Lietuvos provincijoje.

Tie šokiruojantys atvejai susiję su požiūriu į Lietuvos valstybę ir lojalumu jai. Bet ar ir kitur Lietuvos provincijoje nerastume besiilginčiųjų sovietinių laikų ir anos tvarkos. Tokie atvejai mus turėtų ne piktinti, o mobilizuoti ir kelti klausimą, kodėl po 26 atkurtos nepriklausomybės metų vyksta tokie dalykai? Kokie veiksniai ir kokios politinės jėgos skatina tokius reiškinius? Tie dalykai tikrai nėra susiję su vietovardžių ar asmenvardžių rašyba. Šie klausimai yra simboliniai ir jokios praktinės reikšmės Vilniaus krašto gyventojams neturi, tačiau tam tikroms politinėms jėgoms yra politiškai labai patogūs. Politinio elito negebėjimas priimti vienokio ar kitokio sprendimo tik didina įtampą, blogina tarpvalstybinius santykius ir toliau „peni“ šios problemos kurstytojus. Ta „problema“ tapo tokia tikra, kad didžiosios partijos savo programose ją įvardija kaip pagrindinę tautinių mažumų problemą ir deklaruoja pasiryžimą ją išspręsti. Tuo metu realios Lietuvos lenkų problemos nežinia kodėl lieka nepastebėtos.

Vieną tokių problemų teko išgirsti Kyviškėse. Antai Lietuvos lenkaitė baigė Lenkijoje universitetą, grįžo į Lietuvą ir sužinojo, kad jos diplomas čia nepripažįstamas. Tas Lenkijos universitetas tikrai yra rimtas, o ne kokia nors „Šaraškino kontora“. Grįžus ir bandant aiškintis, kodėl diplomas nepripažįstamas, paaiškėjo, kad jau daugelį metų yra parengta ir suderinta dvišalė Lietuvos ir Lenkijos sutartis dėl diplomų pripažinimo, tačiau ji dėl nežinia kokių priežasčių vis dar neratifikuota. Žinant, kiek Lietuvos lenkų kasmet išvyksta studijuoti į Lenkiją ir nėra tikri, ar jų diplomas bus pripažintas mūsų šalyje, ar Lietuva neturėtų susirūpinti šiuo klausimu? Tai turėtų būti Lietuvos interesas. Esant dabartinei demografinei situacijai ir dabartinėms emigracijos tendencijoms, Lietuvos valdžia turėtų susirūpinti ir padaryti viską, kad išvykusiems studijuoti Lietuvos piliečiams nebūtų problemų grįžti. Nes jau dabar nemažai Lietuvos lenkų, išvažiavusių studijuoti į Lenkiją, ten pasilieka. Tačiau šio klausimo Lietuvos ir Lenkijos santykių politinėje darbotvarkėje nežinia kodėl nėra. Nei atstovavimą Lietuvos lenkų interesams deklaruojanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, nei pati Lenkija apie tai nekalba. Minėtos sutarties ratifikavimas tiesiogiai paliestų labai daug Lietuvos lenkų, ir Lietuva, parodydama čia iniciatyvą, galėtų tapti jų interesų gynėja. Tad kyla klausimas, kaip čia ginami Lietuvos lenkų interesai.

Kitas pastebėtas masinis reiškinys – tai, kad nemėgstama ir dėl visko kaltinama Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Dažnai teigiama, kad Lenkija pastatė mokyklą, davė moksleiviams kuprinių ir sąsiuvinių, surengė ekskursiją į Lenkiją ar stovyklą. O Lietuva – nieko! Šioje situacijoje sunkiai suprantama, kaip padėtis galėtų gerėti, kai, užuot stiprinus savo informacinį lauką šiame regione, aklai deklaruojamas poreikis papildomai retransliuoti Lenkijos TV kanalą. Ar tikimės, kad Lenkija per tą kanalą mus kada nors pagirs už labai gerą tautinių mažumų politiką?

Mūsų politikai apie realias tautinių mažumų problemas ir nuotaikas žino tik tiek, kiek jų primeta politiniai oponentai. Taigi ir siūlomi sprendimai yra atitinkami. Nėra ko stebėtis, kad vis esame užėmę gynybinę poziciją ir nuolat turime aiškintis. Rinkimai – pažadų metas! Tik kartais vertėtų pagalvoti, kam ir ką žadi, nes tas kažkas gali tuos pažadus prisiminti ir paprašyti juos ištesėti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"