TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rinkimų kova ar vidaus karas

2015 03 23 15:44

Gal pirmą kartą Lietuvoje partinė diskusija iš tikrųjų sudomino žiniasklaidą ir visuomenę ne tik asmenybių, bet ir turinio atžvilgiu. Nežinau, ar Irenos Degutienės ir Gabrieliaus Landsbergio (GL) kova taps tuo, ką vokiečiai vadina liebende Streit, ar nepaliaujamo vidinio karo žiežirba. Dabartinis momentas atviras ir tam, ir tam.

1. Andriaus Kubiliaus palaikymas GL davė tiek pat naudos, kiek Gedimino Kirkilo kritika - žalos. A. Kubilius nueidamas tiesiog dar kartą parodė, kad taip ir liko ištikimas direktyviam, autoritetiniam („Kaip vadovybė pasakys, taip ir bus“) lyderystės stiliui, nekreipdamas dėmesio į mero rinkimų Vilniuje pamoką. Kita vertus, GL iš karto pradėjo kalbėti apie kitokią - telkiančią ir įkvepiančią - lyderystę, kaipmat pritarė kito pretendento į pirmininkus Manto Adomėno iškeltai „tinklinės“, „iš apačios į viršų veikiančios“ partijos koncepcijai.

2. Diskutuojant dėl GL tinkamumo į TS-LKD pirmininko postą kažin kodėl apeinamas šis esminis lyderystės stiliaus klausimas. Argumentas, kad GL netinkamas vadovauti partijai, nes joje „per trumpai yra“, gal ir turėtų vertę, jei konservatoriai sakytųsi esą meritokratinė organizacija, kurioje tarnyba pradedama nuo žemiausio laiptelio ir kylama laikui bėgant. Politinėje partijoje vieta ir šiaip dažnai priklauso ne nuo ištarnauto laiko, bet nuo narių pasitikėjimo ir sprendimo, o TS-LKD (kaip ir liberalai) įtvirtino praktiką, kad jos vadovybė į iškilias pozicijas nuolat kviečia prašalaičius, kartais net nesuprantama, dėl kokių motyvų. GL atvejis tikrai nėra blogiausias pavyzdys.

3. Kalbėti, kad GL "neturi patirties“ ar „nepažįsta partijos“, būtų prasminga, jei būtų renkamas vyriausiasis partijos vadybininkas, o ne telkiantis ir idėjas iškeliantis lyderis. Pats A. Kubilius palyginti menkai kišosi į kasdienį partijos funkcionavimą ar „frakcijų“ rietenas. Nepaisant viso autoritetinio vadovavimo elementų TS-LKD net Vytauto Landsbergio laikais nebuvo „vieno žmogaus partija“. Juo labiau taip nėra dabar. Todėl svarbu ne tai, kiek naujasis vadovas mokės intriguoti ar naudotis partijos struktūra. Atėjo laikai, kai didžiosioms partijoms reikia lyderių, pasižyminčių aiškia vertybine orientacija, turinčių savo organizacijos ir (nereikia kuklintis) Lietuvos viziją.

4. Per diskusiją dėl vertybių GL staiga atsidūrė pirmaujančioje pozicijoje. Jis taikliai (nors minkštomis formuluotėmis) apibūdino iki šiol vyravusį negatyvų TS-LKD „vertybiškumą“: vertybes „ginti“, dažnai skaldant visuomenę į tų vertybių „priešus“ ir „išpažinėjus“, o ne ugdyti, skleisti ir stiprinti konkrečiais veiksmais. „Gynimas“, pasižymintis beprasmiais draudimais, realios padėties ignoravimu, anksčiau ar vėliau pakvimpa veidmainyste. Atrodo, GL su savo komanda pajuto, kad senoji linija tampa ne tik beprasmė rinkėjų akyse, bet ir kompromituoja tradicines konservatorių vertybes.

5. Nustebino, jog anti-GL sparnas (labiau krikdemiškas ir tautininkiškai tremtiniškas) nesugavo šio programinio pokyčio ir ėmė bauginti partiją užgriūsiančiu „liberalizmu“, „vertybių praradimu“. Kad ir kaip palankiai žiūrėtume į šį sparną, reikia pripažinti, jog tai jau nudėvėta ir nuo tikrovės atitrūkusi retorika, o blogiausia, regis, kad ir patys įvairių kreipimųsi signatarai yra ja įtikėję. GL nesunkiai atsikirs, konkrečiai ir pozityviai kalbėdamas, kaip partija turi kurti šalyje palankią atmosferą šeimai ir motinystei, kokia moderni ir gyva gali būti patriotizmo raiška, kokia privalo būti politika šiais klausimais ir t. t. Krikdemiškajam sparnui mestas rimtas iššūkis varžytis vertybių politikos vizijomis, o ne bauginimais ir grasinimais. Paradoksalu, bet vienintelis M. Adomėnas, visada laikytas Kubiliaus ideologiniu šalininku, atrodo pajėgus stoti į lygiavertę diskusiją.

6. Kaltinimai I. Degutienei, kad ji „per sena“ būti pirmininke, dar juokingesni negu kaltinimai GL, jog šis esąs per jaunas. Kad ir kaip būtų apmaudu, Lietuva yra senstanti šalis, gal net labiau negu daugelis Europos valstybių. TS nariai – irgi daugiausia ne jaunuoliai. Taip, konservatoriai (šiek tiek ir krikdemai) gali pasididžiuoti prieš kitas partijas pulku aktyvaus politinio jaunimo, tačiau jis matomas ne dėl gausos, o dėl aktyvumo. Tai nėra „jaunimo partija“ (ar bent viena tokia Lietuvoje iš tiesų egzistuoja?). Apskritai bet kurioje vakarietiškoje šalyje panaši kritika tik kompromituotų jos skleidėjus kaip diskriminuojančius vyresnio amžiaus žmones.

7. Tai, kas pasakyta, liudija, kad diskusija, į kurią įsitraukė nemažai partijos veikėjų, nepereina į idėjų ir vertybių plotmę. I. Degutienės šalininkai, pliekdami konkurento jaunumą, tik mėtosi neargumentuotais gąsdinimais, jog TS-LKD praras savo autentiškumą. Kai kurie GL rėmėjai legitimuoja jo kandidatūrą tuo, kad šis "nepatinka Maskvai“, o partijos nariai, neketinantys už jį balsuoti, esą „kirkiliniai“. Ir vieni, ir kiti kalbėdami apie partijos krizę atrodo nenuoširdūs pragmatikai.

8. Gąsdinimas, jog išrinkus I. Degutienę partija žlugs, tėra tuščia retorika. Taip, partijos ideologijoje (kol ji neturi valdžios – tai svarbiausia) niekas nepasikeis. Net vadovaujant A. Kubiliui, taip pat nuobodžiai kaltintam „liberalizmu“, ideologinį TS-LKD pavidalą formavo krikdemiškasis sparnas. Jos, dar esančios valdžioje, įvaizdis labiau siejosi su Rimanto Jono Dagio ar Antano Matulo ekstremaliais pareiškimais, o ne su A. Kubiliaus nuosaikia politika. Vienaip ar kitaip, I. Degutienei teks tramdyti radikaliuosius „vertybininkus“, tapatinančius krikščionybę su nacionalizmu ir jiems nepriimtinų grupių marginalizavimu, nes jau akivaizdu, kad tai neprideda rinkėjų palaikymo.

9. GL, kaip minėta, nesunkiai ėmė pirmauti jungdamas atsinaujinimo šūkį, be kita ko, ir su pozityviomis M. Adomėno jau senokai skelbiamomis idėjomis (partijos gyvenimo pertvarka, Izraelio pavyzdys Lietuvai ir kt.), tačiau sunku įsivaizduoti, kad laimėjęs rinkimus GL pajėgtų perkonstruoti ne tik ideologiją, bet ir partijos vadovybę – jo kritikuojamos konfrontacinės politikos atstovai tvirtai palaikomi aktyvioje TS-LKD dalyje, o į vadovaujamus postus dabar jis vargu ar surinktų tiek įtakingų šalininkų, kiek reikia. Pats asmeniškai netikiu, kad ir I. Degutienė būtų pajėgi pakeisti iš esmės partijos valdymą – ji, nors ne kartą konkuravusi su A. Kubiliumi, priklauso tai pačiai veteranų grupei, kurioje galios pasiskirstymas yra stabilus ir remiasi aiškia kompromisine tradicija.

10. Naujasis pirmininkas, kad ir kas jis būtų, turės reaguoti į vieną esminį politinio diskurso pokytį. Su Remigijaus Šimašiaus įsiveržimu į viešąją politiką pradėtas formuoti liberalizmas „su žmogiškuoju veidu“. „Socialiai jautrus liberalizmas“ yra beveik oksimoronas, bet, nepaisant šito, tradicinei liberalizmo ideologijai mėginama priskirti konservatoriškai ir net krikdemiškai skambančias vertybes. Aišku, jų turinys, ypač įgyvendinimo būdai realiai skiriasi, tačiau būtina tuos skirtumus atpažinti ir suvokiamai pristatyti šalininkams, antraip TS-LKD netrukus praras nemenką dalį jaunesnių savo rinkėjų. Kitaip tariant, tikroji grėsmė yra ne TS-LKD „suliberalinimas“, bet liberalų „sukonservatiškėjimas / sukrikdemėjimas“. Kaip partijos pirmininko rinkimuose balsuosiantis žmogus norėčiau išgirsti tiek I. Degutienės, tiek GL mintis, kaip dešiniajam Lietuvos rinkėjų sparnui ketinama išryškinti tikrąjį skirtumą tarp liberalų ir konservatorių vertybinių vizijų bei jų pranašumą.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"