TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rusas nefašistas, rusas europiniame užsienyje

2014 04 26 6:00

Rusų tautos istorijoje buvo kilnių asmenybių, humanistų ir demokratų. Puoselėta idėjų apie kitokį - draugystės ir brolybės - pasaulį, apie gražų laisvųjų tautų sambūvį ir bendradarbiavimą. Rusija tarp jų būtų kaip kitos, laisva ir demokratinė, o kadangi didesnė, tai su didesne atsakomybe bendram gėriui.

Mes niekada nepamiršime 300 tūkst. rusų protestuotojų Maskvos gatvėse ir aikštėse po Sausio 13-osios žudynių: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“

Tačiau ilgus laikus reiškėsi ir kitokios, bemaž visiškai priešingos, vizijos bei koncepcijos. Tarp jų - rusiškoji tautinė ir valstybinė ksenofobija. Pagal ją kitos tautos ir aplink Rusiją esančios valstybės - natūralios priešės. Jos turinčios būti palaužtos ir pajungtos, geriausiai - įjungtos (inkorporuotos), surusintos („sovietizuotos“), o galbūt tiesiog panaikintos. Geografinė plėtra ir karinė galybė, ne žmonių gerovė, tapo valstybės prasme. Imperatoriai matė savo valdas „iki visų jūrų“, dvaro ideologai skelbė Rusijos ypatingumą, dangaus lemtą valdytojų hegemoniją ir misiją savaip tvarkyti pasaulį. Deja, šių idėjų trauka reiškėsi stipriau už aną, humanistinę. Rusija darėsi kaimynų nelaime.

Dabartinis tarpsnis - tai Rusijos pasirinkimo dilema. Ar atsisakyti ilgalaikio imperializmo ir žemyninio kolonializmo, jau „tradicinės“ hegemonijos bei pasaulio tvarkymo ambicijų, ar toliau tęsti tokią abejotiną gerovę sau - nelaimę kitiems? Šiandienos Kremlius - tebus tai valdovų ir elito metafora - rodo apsisprendimą, deja, tęsti kaimynų nelaimę bet kokia kaina, neatsisakyti imperinių hegemoninių siekių ir net atsigrobti atgal žemes bei tautas, kas kada nors valdyta ir „prarasta“.

Šiam tarpsniui būdinga nauja užkariavimų taktika. Ekonominį (energetinį), diversinį ir teroristinį, informacinį bei kibernetinį kariavimo būdus pastaruoju metu, ypač kare prieš Ukrainą, papildo veikiančios kariuomenės mimikrija. Specialiai parengti būriai be valstybę identifikuojančių ženklų, tarsi anoniminė arba teroristų kariuomenė, metami užimti nesusivokusio „priešo“ strateginių teritorijų ir objektų. Tada jie greitai perduodami puolančiosios šalies, Rusijos, kariškiams arba vietinei, iš anksto organizuotai, agentūrai. Puolimo pretekstu, taip pat užimtiems objektams administruoti būna ir toliau būtų mieliausiai naudojami kitose šalyse gyvenantys rusai. Tai juos neva ginant „nuo skriaudėjų“ imamasi išorinės ginkluotos invazijos veiksmų; esant reikalui atsiunčiami ir iš už sienos papildomi rusai civiliai (?), tikriems arba vaidinantiems „separatistams“ teikiama Rusijos valstybės ginkluotė, politinė ir psichologinė (grūmojant užpultai šaliai) parama. Masinė mulkinimo ir kurstymo propaganda, ekonomikos griovimas papildo šį beveik totalinio, tik tariamai „minkšto“, karo arsenalą.

Ir vis dėlto jo šerdis - pagal dabartinę Kremliaus taktiką - būtų rusai, gyvenantys kitose, paprastai gretimose valstybėse. Jie kurstomi veikti prieš savo anksčiau pasirinktą naują šalį, kurios pilietybę tikriausiai turi; tad verčiami „penktąja kolona“ arba tokiais vaizduojami. Tikslas - ne vien civilių gyvieji skydai, už kurių susigūžę slenka ginkluoti Rusijos narsuoliai. Beje, apmokyti vokiečių. Tikslas - ir tautiškai suskaldyti užpultą šalį, kad jos piliečiais rusais būtų nepasitikima (plg. Antrojo pasaulinio karo metais JAV požiūrį į savo piliečius japonus), o tai įžeistų ir papildomai skatintų juos šlietis būtent prie Rusijos.

Atsakas čia gali būti tik vienas: pačių rusų, gyvenančių ne Rusijoje ir neapkvaitusių nuo pseudopatriotinės revanšistinės propagandos, susipratimas - kam juos norima panaudoti. Taip, juos norėtų paversti rusofašistais, kokiais nors slaptais esesininkais arba „našiais“, kad paraginti pultų Rusijos kaimynes iš vidaus. Tai šėtoniškas, demoralizuojantis ir kompromituojantis užsienio rusus Kremliaus planas. Reikia, kad jis nepavyktų. Tačiau „ne“ turi tarti patys rusai, gyvenantys Ukrainoje, Kazachstane, Estijoje ar Lietuvoje. Kurstytojų, raginančių skųstis, kad Maskva nuo ko nors apgintų, tikrai nepristigsime. Kontora dirba. Tad apeliuokime, mūsų atveju, ne į Kremlių, bet į Lietuvos rusų sveiką protą ir sąžinę. Jie neturėtų virsti fašistais ir Lietuvos priešais. Atrodo, dauguma jų Ukrainoje netampa Ukrainos priešais. Prieš 25 metus ir per Sausio 13-ąją buvome kartu. Ir Stačiatikių bažnyčia skleidė taiką. Prisiminkime visa tai ir padėkime savo rusams atsilaikyti prieš kiseliovus ir "pėbė" kanalus. Gal iš Lietuvos padėsime ir kitur užsienyje gyvenantiems rusams, kad jie niekur nevirstų moraliai pasiklydusia, širdies gilumoje nelaiminga, todėl isteriška ir kitiems nelaimes keliančia tauta. Toks dabarties egzaminas.

Slapta viliuosi, kad šį straipsnį, lyg ir kreipimąsi, išspausdins „Litovskij kurjer“. Galėčiau padėti išversti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"