TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rusija: bijoti ar užjausti?

2016 01 22 6:00

Jei pažvelgsime į Lietuvoje vyraujantį viešąjį diskursą, atsakymas į iškeltą klausimą vienareikšmiškas – bijoti. Deja, žiniasklaidoje dažnai pasirenkama tiražuoti tą pačią žinutę apie Rusijos grėsmę, o ne gilintis į faktus ir svarbius aspektus. 

Žinoma, jei siekis yra skambi antraštė, tada viskas lyg ir aišku. Rusija su mumis seniai kariauja pasitelkdama propagandą (iš televizoriaus dėžės Vilnius „bombarduotas“ ne kartą, o Lietuva esą tapusi „beviltiška“ valstybe), tačiau tikrai neprotinga pagal visiškai veidrodinį principą į visa tai atsakyti. Tiesiog sistemingai įgyvendinkime savo užsienio politiką ir užtikrinkime savo saugumą. O štai gailėti Rusijos (valstybės, o ne Vladimiro Putino ir jo aplinkos) tikrai yra dėl ko.

Ekonomika. Kur eina valstybė, kuri nesugeba panaudoti savo gamtos turtų šalies plėtrai? Galima tik įsivaizduoti, kaip tokius turtus būtų panaudojusi, tarkime, Vokietija. Didžiausia eksporto dalis tenka naftai ir dujoms (2015 metų sausio-spalio duomenimis, – 64 proc.). Dujos yra svarbios ir kaip užsienio politikos instrumentas, tačiau, kaip tiksliai pabrėžė apžvalgininkė Julija Latynina, dujos – vienkartinis ginklas, nes jį panaudojus kartą vėliau bus atsisakyta pirkti tas dujas ir pirkėjas ieškos alternatyvų, kurių tikrai yra.

Gamyba Rusijoje vystoma menkai. Patys valdžios atstovai, nutrūkus elektros tiekimui į Krymą, pripažino, kad net elementarių elektros kabelių negaminama. Noras uždrausti turkiškos tekstilės importą jau praėjo, nes jos tiesiog nėra kuo pakeisti. Tačiau toliau nuolat trimituojama apie „importo pakeitimą“ (rus. импортозамещение). Žodį sugalvojo, bet plano, kaip tai įgyvendinti, nebuvo ir nėra. O strategija išlieka ta pati – „paskui“ ir „kaip nors“. Tai veikiausiai vieni dažniausiai Rusijoje vartojamų žodžių. Ir geriausiai paaiškinantys, kodėl nei Rusijos valdžia, nei žmonės negerbia savo šalies. Taip, būtent, savo šalies negerbia žmonės, kurie nori gauti iš valdžios geresnį atlyginimą ir socialinių garantijų už pritarimą viskam, ką ji daro, o dirbti ir kurti „paskui“ ir „kaip nors“.

Valdžia, naikinanti konkurenciją, neskatinanti žmonių veikti ir kurti (nes patogiau valdyti nemąstančius), dabar turi prisiimti atsakomybę už situaciją šalyje. Skurstančiųjų skaičius didėja ir jau siekia daugiau nei 20 milijonų. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog skurdo lygis pradėjo augti nuo 2013 metų. Ir tradiciškai dėl to kaltinti tik Vakarų sankcijas nevertėtų.

Ne tik nafta kuria gyvenimo kokybę. Rusijoje nedidelė dalis „išrinktųjų“ gerai gyvena skurstančiųjų sąskaita. Remiantis bendrovės „Credit Suisse“ naujausiu tyrimu (Global Wealth Databook 2015), 2000–2015 metais Rusijoje 10,3 proc. sumažėjo vidurinė klasė, šiuo metu 10 proc. žmonių valdo 87 proc. viso turto, o turto mediana (Median wealth per adult) yra 1388 JAV doleriai. Tai reiškia, kad 50 proc. visuomenės (suaugusiųjų) dalies vieno asmens turtas yra mažesnis nei ši suma (palyginkime, Kanada – 74 750 dolerių, Bangladešas – 1104 doleriai, Lietuva – 8333 doleriai).

Todėl reikėtų atsargiai vertinti nepagrįstus ir dažnai girdimus teiginius, jog didžiajai daliai Rusijos gyventojų baigiasi katino dienos. Jų didžioji dalis taip ir nepatyrė net naftos kainai esant 110 dolerių už barelį. Tai, jog Rusijos žmonės negyvena taip gerai, kaip galėtų, rodo ir skirtingi gyvenimo kokybę analizuojantys indeksai. Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksas: Rusija – 50 vieta, Lietuva – 37; Legatum instituto indeksas: Rusija – 58, Lietuva – 41. Visi šie palyginimai aktualūs tiems, kurie šlovina Rusijos valdžios rūpinimąsi žmonėmis ir be jokios argumentacijos keikia Lietuvos valdžią, tačiau vis nesusikrauna lagaminų į jiems tokią mielą Rusiją. Jos valdžios gailėti nereikia, bet šalies, turinčios tokį potencialą ir vargstančios bei skurstančios, – tikrai taip.

Be ekonominių problemų, valdžia dėl savo bailumo ne tik susidoroja su opozicija (Boriso Nemcovo atveju neužteko suėmimų, jį tiesiog nužudė), tačiau ir bailiai tyli, kai Ramzanas Kadyrovas viešai grasina susidoroti su Kremliaus kritikais. Ir nieko. Tačiau eikime toliau. Komijos respublikoje praėjusią savaitę sudegintos knygos, kurių leidybą finansavo George'o Soroso fondas. Net nesinori prisiminti, kada anksčiau Europoje buvo deginamos knygos, nes analogijos nieko gera nežada. Deginamos knygos, cenzūra, bet kokios opozicijos malšinimas. Priežasčių užuojautai daugiau nei pakankamai.

Taigi kas tada ta Rusija? Meška ar tik kiškis meškos kailyje? Net jei šis kiškis ir bando būti agresyvus vykdydamas užsienio politiką, tai yra tik valdžios bailumo ir nevisavertiškumo komplekso išraiška. Kiškis, net turintis branduolinių ginklų ir gamtinių išteklių, vis tiek yra kiškis, kad ir kiek bandytų vaizduoti mešką. Čia ir paradoksas, jog Vakarai mato mešką, tačiau nemato kiškio. Ir kol Vakarai neprasikrapštys akių, tol nesugebės adekvačiai įvertinti situacijos, priimti racionalių sprendimų ir kalbėti su Rusija ta kalba, kurią ji supranta. Kuo greičiau tai bus padaryta, tuo saugesnis bus pasaulis. O tikėtis, jog Rusijos valdžia atsigręš į savo žmones, naivu. Ji niekada to nedarė, ir nesvarbu, buvo tam sąlygų ar ne. Belieka užjausti ir gailėti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"