TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rusija kerta šaką, po kuria pavojinga stovėti

2014 08 14 6:00

Praėjusią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsaką, kuriuo uždraudė vienus metus įvežti kai kurių rūšių maisto produktus iš šalių, įvedusių sankcijas Rusijai, taip pat ir iš Lietuvos. Visiškai uždrausta tiekti mėsą, mėsos gaminius, paukštieną, žuvis ir kitas jūrų gėrybes, pieną ir jo produktus, daržoves, riešutus ir vaisius. Kokių priemonių imsis mūsų valstybė, kad kuo mažiau nukentėtų šalies ekonomika? Kaip embargas paveiks pačią Rusiją ir jos žmones?

Pirmiausia nukentėjo... meškos. Rusija mešką laiko vos ne nacionaliniu gyvūnu: ji buvo ir tariamos Maskvos olimpiados simbolis, ir Vladimiro Putino numylėtas žvėris, simbolizuojantis galią. Ir štai – Maskvos zoologijos sodo meškos pasmerktos badauti. Drastiškas Rusijos embargas pirmiausia atsiliepė ten laikomiems lokiams, kurie itin mėgsta obuolius. Zoologijos sodo atstovai susirūpinę, kur reikės rasti naujų tiekėjų, prekiaujančių šviežiais vaisiais ir daržovėmis, ypač salierais ir obuoliais. Daug gyvūnų buvo šeriami nebrangiais lenkiškais obuoliais.

Tai menkniekis palyginti su tuo, kas laukia paprastų žmonių. Rusijos sandėliuose maisto užteks gal porai mėnesių. Bent jau to, kuris suvežtas iš Europos Sąjungos (ES) valstybių ir, žinoma, Lietuvos. ES ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko teigimu, po sankcijų įvedimo maisto produktų kainos pakilo 10 proc. vien per pirmąsias 48 valandas. Tuštėja parduotuvių lentynos, o kilogramas lašišų dabar kainuoja 550–600 rublių, tai yra 80–100 proc. brangiau nei iki embargo įvedimo.

Paprastam žmogui lašišų kaina mažiausiai rūpi, nes jis iš savo vargano atlyginimo ieško kasdienės paklausos maisto prekių. V. Putinas kaip valgė lašišas, taip ir valgys kada panorėjęs, bet Rusijai rudenį gresia tai, ką Lietuvoje atsimena tik vyresnio amžiaus žmonės: kortelių, gražiau vadintų talonais, sistema.

Maskvos meškų likimas laukia ir Kaliningrado srities žmonių. Beveik 1 mln. gyventojų turintis Rusijos anklavas ES apsuptyje pasigamina tik 20 proc. reikalingų maisto produktų, visa kita importuoja. Ekspertai tvirtina, kad kainos srityje padidės mažiausiai du kartus, išaugs nedarbas.

„Miegančiųjų gražuolių“ metai. Taip būtų galima pavadinti šios kadencijos Seimo daugumos, Vyriausybės ir kai kurių verslininkų laikyseną. Lietuvos valdžios reakcija buvo sulėtinta, primenanti išsigandusio vaiko laikyseną. Kas bus ir ko reikia imtis, pirmoji drąsiai pasakė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasakė Europai, Jungtinių Tautų Organizacijai. Ir mums.

Kas išgirdo ir kokių veiksmų ėmėsi?

Premjeras Algirdas Butkevičius nutarė negadinti savo atostogų kažkokiomis sankcijomis Lietuvai ir ramiai ilsėjosi palikęs reikalus tvarkyti pavaduojantiesiems. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė nusprendė, kad parlamentarams nereikia skubiai susirinkti ir priimti įstatymų, gelbstinčių valstybę nuo ekonominio sukrėtimo, nes tai galima padaryti ir vėliau.

Tai nebe pirmas Rusijos išpuolis prieš Lietuvą, nereikia išsigąsti. Tačiau reikia veikti ryžtingai ir sutelktai. Man dirbant žemės ūkio ministru blokadą lietuviškiems maisto produktams Rusija paskelbė 2009-aisiais. Tai buvo išbandymas ir valdžiai, ir verslininkams. Draudimai įvežti iš Lietuvos pieną, mėsą trukdavo po 3 mėnesius. Tada nebuvo bendros ES politikos dėl sankcijų Lietuvai, bet diplomatiniais būdais konfliktai būdavo sureguliuojami.

Šiandien situacija gerokai sudėtingesnė, bet prieš tai vykusios rusų „repeticijos“ pamokė mūsų žemės ūkio produkcijos perdirbėjus, vežėjus, kad ta valstybe pasitikėti negalima. Ir daugelis verslo bendrovių tai suprato.

Išeičių neranda jų neieškantieji. Griežtai nesutinku su ūkio ministru Evaldu Gustu, kad Lietuva dėl Rusijos sankcijų praras tik 0,2 proc. BVP augimo. Mano skaičiavimais, praras mažiausiai 0,5 proc., ir tai, jei valdžia neleis įsivyrauti beprasmei tarpusavio konkurencijai, panikai. Ir dabar mažųjų pieno pristatytojų padėtis yra nepavydėtina, bet bus padaryta ilgalaikė žala, jeigu ūkininkai pradės skersti melžiamas karves. Sprendimų reikia skubiai, jie turi būti aiškūs kiekvienam žemdirbiui, kokios taktikos ir strategijos šitame ekonominiame kare laikysis mūsų valstybė.

Tačiau ką ir kalbėti, jei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūrai nuo balandžio 9 dienos vadovauti paskirta vienintelė į šį postą kandidatavusi Darbo partijos proteguojama Rasita Kraujelytė-Noreikienė taip „išvalė“ agentūrą, kad po „pertvarkos“ liko tiek pat viršininkų, kiek ir pavaldinių. Per šią agentūrą skirstoma 70 mln. ES paramos ir nacionalinio biudžeto lėšų, tačiau susirūpinimo rinkų paieška embargo akivaizdoje nepamatysime: žinybos tinklalapyje kaip svarbiausia liepos 11 dienos naujiena pateikiamas kasmetis patarimas vaikams ugdymo įstaigose valgyti daugiau vaisių ir daržovių...

Nedelsiant ir nelaukiant palaiminimo nei iš „viršaus“, nei iš „šono“ būtina pradėti intervencinius pirkimus. Privatus verslas tam pasirengęs, turi pakankamai sandėlių. Žinoma, teks perorientuoti gamybą į ilgesnio vartojimo laiko produkciją – pieno miltelius, sviestą, konservus. Tačiau tik tokiu būdu išliks ir gamintojas, ir perdirbėjas, nes naujų rinkų paieška, kurioje šįkart dalyvaus visos ES valstybės, – ilgalaikis darbas.

Nors yra ir darbų, kurie seniai galėjo būti atlikti.

Lietuviška jautiena seniai domisi Izraelis, islamą išpažįstančios Artimųjų Rytų šalys, tačiau jų rinkos mums uždarytos dėl ritualinio skerdimo Lietuvoje draudimo. Dar birželį trys Seimo nariai – Vytautas Kamblevičius, Bronius Pauža ir šio rašinio autorius – užregistravome įstatymo pataisas, kad būtų įteisintas ritualinis gyvulių skerdimas jų neapsvaiginus. Jų priėmimą blokavo Seimo Teisės departamentas, susirūpinęs skerdžiamų galvijų... psichine savijauta.

Ir valdantieji kaip galėdami vilkina įstatymo pataisų priėmimą. Nors projektui pritarta pagrindiniame – Kaimo reikalų – komitete, jis nukeliavo į Vyriausybę ir ramiai vasaroja valdininkų stalčiuose. O musulmoniški kraštai – didelės rinkos, ten vietos rastų ir paukščių, ir avių augintojai. Lietuva padėtis labai prasta, palyginti su kitomis ES šalimis, ir dėl to, kad neturime suderintų eksporto sertifikatų, be kurių prekiauti neįmanoma teisiniu požiūriu. Ir čia matau dabartinės valdžios vangumą.

Dirbdamas žemės ūkio ministru pradėjau bendradarbiavimą su Kinija. 2012 metų spalį buvo pasirašyta maisto eksporto sutartis, tačiau pasikeitus Lietuvos valdžiai darbas liko nebaigtas. Suderinti tik žuvų produktų ir alaus sertifikatai, o kitų produktų eksporto derinimas per bemaž dvejus metus nepajudėjo iš mirties taško.

Pabaigoje: gal ir gerai, kad V. Putinas mostelėjo kirviu per šaką, ant kurios pats sėdi. Kad ta pakirsta šaka kada nors skaudžiai kris žemėn, niekas neabejoja..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"