TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Rusijos dešiniųjų jėgų fiasko

2008 10 27 0:00

Kol Lietuvos piliečiai aikčiojo, varginami sudėtingo pasirinkimo tarp gausybės valdžios siekiančių partijų, Rusijos piliečių pasirinkimas gerokai palengvėjo: iš gyvenimo (žinoma, politinio) pasitraukė - savo noru - vienintelė dešinioji partija (neskaitant apsišaukėlės V.Žirinovskio partijos...) "Sojuz pravych sil" (SPS, Dešiniųjų jėgų sąjunga), išaugusi iš demokratų mylimiausios, Jegoro Gaidaro 1994 metais suburtos partijos "Demokratičeskij vybor Rossiji" (DVR, "Demokratinis Rusijos pasirinkimas").

Vieni Rusijos apžvalgininkai šią netektį komentuoja rimtu veidu, kiti ironizuoja ar atvirai krizena. Bet kaip visada tiksliausiai į dešimtuką pataikė negailestingai kandi judėjimo "Demokratičeskij sojuz" lyderė maskvietė Valerija Novodvorskaja: "Parduodama partija. Nusikirsti, išsinešti, kreditan. (...) Iš pradžių Anatolijus Čiubaisas (Rusijos vieningos elektros energetinės sistemos vadovas) ir Politinė Taryba paprašė Borisą Nemcovą (vieną SPS lyderių) laikinai pasitraukti į pašalį, kol jis, Anatolijus Čiubaisas, ištemps į dienos šviesą savo radikalųjį, kartu su Vladimiru Milovu sukurptą pranešimą apie energetikos reformą. Jau tuomet vien už tokį prašymą reikėjo vyti iš partijos ir Čiubaisą, ir didesnę dalį Politinės Tarybos. Ne Anatolijus Čiubaisas pagimdė DVR ir SPS, bet būtent jis nužudė tą partiją, kuri turėjo tapti kadetų idėjų tęsėja. Nužudė savo šiaudadūšiškumu, konformizmu, nuolatiniu flirtu su Kremliumi, sandėrių su sąžine legitimizacija."

V.Novodvorskajos nuomone, A.Čiubaiso pasiūlyta energetikos reforma - ne tas laimikis, dėl kurio vertėjo prisiimti tą moralinį nuopuolį ir pakrikimą, kuris ištiko SPS, kai viešai buvo įgarsintas lozungas: "Putiną - į prezidentus" ir kai A.Čiubaisas apstulbino demokratiškąjį Rusijos elektoratą sentencija: "Čečėnijoje atgimsta Rusijos armija" bei pasidalijo su visuomene "liberalios imperijos" projektu.

Tiesa, Maskvoje liko tokia grupuotė, pasiskelbusi SPS reikalo perėmėja ir pasisiūliusi Kremliui už tam tikras privilegijas susilieti su "Drugaja Rossija". Kiti regioniniai skyriai, puoselėdami nedrąsią viltį kurti naują dešinės pakraipos partiją, išsilakstė kas sau.

Komentuodama Maskvos grupuotės ir jos lyderių Leonido Gofmano, Moriso Nadeždino bei kitų poziciją, V.Novodvorskaja stebisi, kad rusų inteligentai taip nusižemino ir, įsirašydami į istoriją su Judo reputacija, pasmerkė save amžinai gėdai.

Nepajėgdama komentuoti situacijos rimtu veidu, V.Novodvorskaja vėl griebiasi ironijos: "Parsidavinėti irgi reikia mokėti. Partija - ne krapų sauja, ir deramasi čia ne turguje ir ne viešai. Marketingo dėsniai veikia ir prostitucijoje."

V.Novodvorskaja nė neabejoja, kad negalima vienu metu išspręsti trijų uždavinių: 1. įskiepyti į liaudies sąmonę Vakarų vertybių; 2. patekti į Dūmą; 3. įtikti Kremliui. Kadangi SPS buvo atidavusi pirmenybę trečiam uždaviniui ir taip parsidavusi melo tėvui Šėtonui, V.Novodvorskaja linki parsidavėliams "ne Putino meduolių, o visuomenės paniekos".

Mat meduolių niekuomet visiems neužtenka. Ne tik V.Putino Rusijoje, bet ir niekaip pasirinkti neišmokstančioje Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje, kai tik kokia nors partija ar visuomeninis judėjimas, ar jo lyderis nutaria parduoti principus ir idėjas už valdžią ar bent už apvalią sumelę banke.

Ne šiaip sau, iš estetinio malonumo taip gausiai cituoju V.Novodvorskają. Rusijos demokratinių partijų kūrimasis buvo tapęs mano gyvenimo dalimi, o V.Novodvorskaja, A.Čiubaisas, J.Gaidaras - ne tik TV laidų herojai, bet ir žmonės, su kuriais teko bendrauti ir tiesiogiai, ir už akių.

Kai 1993-1994 metais buvo kuriama SPS pirmtakė, partija "Demokratičeskij vybor Rossiji", aš taip pat gavau pasiūlymą dalyvauti steigiamajame suvažiavime Maskvoje. Prisipažinsiu, siūlymas buvo labai malonus, ir jau buvau besakanti kaip varna iš Ivano Krylovo pasakėčios: "Karrr - taip", tačiau kažkoks vidinis balsas (tikriausiai Angelo sargo) patarė man susipažinti su steigiamos partijos programa. Ne kažin ką tuomet teišmaniau apie partijų programas, bet ir kuklaus išmanymo pakako, kad užkliūčiau už programoje pavartotos sąvokos "artimasis užsienis" ne geografine, o neabejotinai politine reikšme dėl ketinimų ginti Rusijos interesus "Rusijos interesų zonoje", buvo ir kita panaši sovietiniu-imperiniu raugu atsiduodanti terminologija. Visa tai nesiderino su mano lūkesčiais, kad kuriama tikrai demokratinė (o ne vien liberali) partija... Pasidalijau savo abejonėmis su vienminčiais. Jie irgi sustingo klaustuko poza. Nutarėme, jog į tokios partijos kūrimąsi kol kas, kol ji nepakeis šių ydingų punktų, man, kaip lietuvei, t. y. tautos, kuri buvo SSRS lagerio kalinė, atstovei, veltis nedera.

Suvažiavimo tribūnoje už mus visus atkalbėjo V.Novodvorskaja. Valerija entuziastingai sveikino iniciatyvą steigti dešiniosios pakraipos partiją Rusijoje, tačiau labai prašė išbraukti iš jos programos tas nuostatas, kurios atsiduoda sovietine-imperine retorika ir raugu, galinčiu išgąsdinti buvusias SSRS "seses". Suvažiavimo dalyviai jos kalbą palydėjo audringais plojimais, bet... Pataisų programoje nepadarė, aš į tą partiją neįstojau - ir, kaip matome, ačiū Dievui. Ta partija neatnešė naudos nei rusų tautai, nei valstybinei ideologijai reikšmingesnių pataisų nepadarė. Maža to (vėl dėl mano nelengvos rankos), partijoje kilus diskusijai, teisus ar ne prezidentas Borisas Jelcinas, pradėjęs karą Čečėnijoje, A.Čiubaiso grupuotė pagrasino iš partijos pašalinti buvusius disidentus, žmogaus teisių gynėjus Michailą Molostvovą (jis buvo Vilniuje sausio tryliktosios naktį...), Sergejų Kovaliovą ir kt. už tai, kad jie gynė mane nuo kai kurių Rusijos inteligentų užsipuldinėjimų, kai per "Radio Rossija" viešai pasmerkiau prezidento politiką ir tvirtinau, jog čečėnų tauta turi tokią pat teisę į nepriklausomybę, kaip ir ką tik ją atgavusios Baltijos tautos...

Kokios išvados išplauktų iš šios pamokomos retro istorijos?

Pirma, negalima automatiškai dėti lygybės ženklo tarp liberalizmo ekonomikoje ir demokratizmo ideologijoje.

Antra, ne visi Rusijos liberalai buvo tikri dešinieji, kaip ir ne visi Lietuvos socialdemokratai yra tikri kairieji.

Trečia, kiekvienos partijos pradžia ir esmė - jos programa. O jei nėra programos, nėra ir partijos, o yra (kaip teisingai visai neseniai, jau patekęs į Seimą, patikslino didžiai artistiškas A.Valinskas) tik judėjimas.

Ketvirta, jei nenori būti apgautas ir įklimpti į istorijos mėšlyną, privalai skaityti partijos programą. Bent jau tos partijos, kurią žadi rinktis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"