Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Rusijos režimo problemos

 
2017 05 05 6:00

Autoritarinius politinius režimus tyrinėjantys politologai turbūt patiria nuolatinį mokslinio pažinimo džiaugsmą, nes visai šalia turi puikų tyrimo objektą – Rusijos autoritarinį režimą.

Prieš kelis dešimtmečius ir anksčiau tokių režimų tyrimai buvo sukoncentruoti daugiausia į Pietų Ameriką, o dabar taip toli keliauti nebereikia.

Vyresnioji mūsų visuomenės karta puikiai atsimena Sovietų Sąjungos žlugimą ir tuos lūkesčius, kad rinkos ekonomiką kurianti Rusija po truputį taps daugiau ar mažiau demokratine valstybe, kurioje bus gerbiama privati nuosavybė, politinės konkurencijos būdu bus reguliariai keičiama valdžia, veiks nuo valdžios nepriklausomi teismai ir žiniasklaida.

Paskutinis praėjusio šimtmečio dešimtmetis teikė Rusijos demokratėjimo vilčių, tačiau jos buvo apgaulingos. Dabar jau aiškiai matyti, kad tas dešimtmetis buvo ne demokratėjimo metas, o paieškos, kaip atsigauti po šoko, ištikusio Rusijos visuomenę ir valdžią po sovietinės imperijos subyrėjimo. Nepamirškime, kad būtent „demokratas“ Borisas Jelcinas atkakliai ieškojo sau įpėdinio, bet dauguma kandidatų buvo KGB karininkai.

Vladimiro Putino pasirinkimas nebuvo B. Jelcino klaida, kaip dabar kai kas bando tvirtinti. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, nes tuometiniam elitui nereikėjo jokios demokratijos. Reikėjo tiesiog išsaugoti aptrupėjusią imperiją, ir ši misija buvo patikėta žmonėms iš KGB. Greičiausiai buvo nuoširdžiai manoma, kad demokratija – tai valdžios atidavimas tamsiai miniai, o to jokiu būdu nebuvo galima daryti branduolinį ginklą turinčioje valstybėje. Net ir mums, manantiems, kad demokratija nėra minios valdžia, yra aišku, kad Rusijos demokratizacija būtų vedusi prie tikros federalizacijos ar net kelių valstybių atsiradimo. Kaip tada būtų reikėję pasidalyti atomines bombas?

Taigi, buvo nuspręsta eiti autoritarinio režimo kūrimo keliu, kuriuo Rusija žygiuoja jau beveik du dešimtmečius. Apibendrinant šią patirtį, įdomiausia yra tai, kad bet koks režimo veiksmas sukelia nepageidaujamų pasekmių, kurios dažnai nustelbia siekiamą rezultatą. Tiesa, nepageidaujamos pasekmės lydi bet kurią žmonių veiklą, tačiau šiuo atveju susidaro įspūdis, kad šis dėsnis stipriau veikia autoritarinius režimus.

Galima pradėti nuo ryškiausio pavyzdžio – autoritarinis režimas nepaliaujamai stengiasi stiprinti savo valdžią, tačiau laikui bėgant jis ima silpti. Iš kur kyla demokratijos galia? Iš nuomonių įvairovės ir šių nuomonių konkurencijos. O kokia nuomonių įvairovė gali kilti iš diktatoriaus vienvaldystės? V. Putinas visus savo buvimo valdžioje metus stiprino ir stiprino savo valdžią, tačiau dabar jau akivaizdu, kad jo režimas yra kur kas silpnesnis nei prieš keletą metų.

Imperijos išsaugojimas autoritarinėmis priemonėmis kaip svarbiausias tikslas turi savo kainą – Rusija tampa ekonomiškai ir technologiškai vis labiau atsilikusia šalimi. Daugumai rusų kol kas atrodo, kad V. Putinas sugrąžino Rusijos didybę, tačiau ši didybė reiškiasi tik modernizuotų sovietinės gamybos ginklų demonstravimu ir svetimų teritorijų grobimu.

Agresijos prieš Ukrainą tikslas buvo pakelti režimo populiarumą (Krymo prisijungimo euforija tik dabar ima slūgti) ir neleisti Ukrainai artėti prie Europos Sąjungos. Nepageidaujamos to pasekmės – sankcijos, izoliacija. Siekdamas ištrūkti iš izoliacijos, V. Putinas įsivėlė į pilietinį karą Sirijoje, tačiau ar labai ką iš to laimėjo?

Suprantama, NATO suaktyvėjimą Kremlius išnaudoja savo tikslams – gąsdina paprastus rusus, kuria apgultos tvirtovės įvaizdį. Tačiau ir čia lazda turi antrą galą – pyktis su Vakarais nėra naudinga ekonomiškai. Atrodytų, Rusija dar ilgai galėjo parazituoti kaip žaliavinis Vakarų pasaulio prielipas, besinaudojantis visomis vakariečių sukurtomis technologijomis ir mėgdžiojantis jų gyvenimo būdą. Deja, Krymą reikėjo užgrobti, nes režimo populiarumas jau buvo pradėjęs smukti. Populiarumą pakėlė, tačiau ūkio smukimą tik paspartino.

Vidaus politikoje visą politinį lauką Kremlius tiesiog užasfaltavo. Atrodytų, kas gali būti režimui geriau, kai žodis „opozicija“ yra tapęs vos ne keiksmažodžiu. Deja, kai įprastos nuomonių reiškimo formos – žiniasklaida, parlamentas, vietos savivalda – tampa butaforinės, lieka vienintelis nuomonių raiškos būdas – gatvės protestai. Valdžiai belieka slopinti tuos protestus – teko skaityti, kad Rusijos nacionalinė gvardija šiemet pirks kelias dešimtis vandens patrankų demonstrantams vaikyti.

Per visus šio režimo gyvavimo metus Kremliaus propaganda nenuilstamai kartojo, kad nėra alternatyvos V. Putinui. Ne tik kartojo, bet ir darė viską, kad šalia diktatoriaus neatsirastų jokia ryškesnė asmenybė. Atrodytų, kad tai stiprina režimą, tačiau geriau įsigilinus tampa aišku, kad būtent tai ir yra silpnoji režimo vieta – susiedamas save tik su vienu vieninteliu asmeniu, režimas netenka galimybės reikalui esant sustiprinti savo legitimumą arba tiesiog save išsaugoti, pateikiant liaudžiai naują, geresnį carą.

Režimas pjauna šaką, ant kurios sėdi, ir tuo, kad pradėjo tikslines represijas prieš aukštus pareigūnus – jau areštuoti bene trys gubernatoriai ir apie dešimt vicegubernatorių. Atrodytų, tokiais areštais ir nuteisimais Kremlius parodo liaudžiai, kad kovoja su korupcija. Tačiau ko vertas aukštų valdininkų lojalumas ir jų darbo efektyvumas, jei jie gyvena nuolatinėje baimėje būti areštuoti? Labai iškalbingas nevyriausybinės organizacijos „Rusj sidiaščiaja“ („Sėdinti Rusia“), besirūpinančios kalinių teisėmis, vadovės atviras laiškas aukštiems politikams ir valdininkams. Šiame laiške ji ironiškai jiems siūlo pagerinti Rusijos kalėjimų būklę, nes kiekvienas iš to laiško adresatų gali bet kada juose atsidurti.

Ir dar paradoksas – bijodamas 1991 metų pasikartojimo, režimas veikia taip, kad tai vėl įvyktų gal net žiauresne forma.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"