TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Š.Marčiulionio sukurtą pasaką teks užmiršti

2013 06 07 19:50

Elitinė Vilniaus miesto krepšininkų kalvė – Š.Marčiulionio krepšinio akademija negaluoja. Kitą sezoną joje perpus sumažės trenerių (jų liks 7) ir auklėtinių (apie 300). Kad toks sprendimas viešumoje nuskambėtų oriai ir įtikinamai, mokyklos įkūrėjas ir savininkas Šarūnas Marčiulionis šią savaitę surengė spaudos konferenciją ir paskelbė, jog nuo šiol jų mokykloje bus orientuojamasi vien į krepšininkų rengimo kokybę. Masiškumo paisymas jiems tik trukdytų ugdyti meistrus.

Nors toje pačioje konferencijoje legendinis krepšininkas ir vyriausiojo trenerio pareigas jo akademijoje einąs garsus šio sporto specialistas Šarūnas Sakalauskas unisonu gyrėsi, jog pastaruosius dvejus metus šios mokyklos auklėtiniai pagal rezultatus lenkia visus konkurentus. Kodėl staiga panūdo iš esmės viską keisti, jei kelis dešimtmečius veikiantis modelis jau duoda puikių rezultatų? Šokiravo ir minėtų vyrų pareiškimas, kad masiškumas yra kliūtis meistriškumui. Iki šiol visi sporto žmonės teigdavo atvirkščiai. Ir tebeteigia.

Paklaustas, ar pagrįsti gandai, jog visos akademijoje įrengtos aikštelės nuo šiol bus naudojamos nebe krepšiniui, legendinis sportininkas atsakė diplomatiškai. Pasak jo, vyksta pokalbiai su miesto Savivaldybe. Jei ši padės išspręsti akademiją slegiančias finansines problemas, po atostogų visi vėl galės čia treniruotis.

O jei milijonines skolas turinti sostinės Savivaldybė atsisakys padėti? Tada aikštelės bus naudojamos kitoms reikmėms, o elitinės akademijos auklėtiniams teks glaustis svetimose salėse. Garsiai Š.Marčiulionis to nepasakė, bet tokią išvadą pasufleravo jo paaiškinimas, jog išlaikyti sporto bazę šildymo sezonu jiems kainuoja beveik pusę milijono. Dar reikia ir treneriams algas mokėti, ir vaikus į varžybas vežioti. Jau nutarta, kad Nacionalinėje krepšinio lygoje kitais metais nebežais licenciją turinti akademijos komanda „Š.Marčiulionio KA- Twomenas“, tai – jau per brangus malonumas. Akivaizdu, jog naująjį meistrų rengimo metodą (man jis labiau asocijuojasi su avantiūra) akademijos vadovai pasirinko ne iš gero gyvenimo.

Eidama į spaudos konferenciją užsukau į internetinę Š.Marčiulionio krepšinio akademijos svetainę ir pažiūrėjau, ar ši tebeturi rėmėjų. Pasirodo, turi. Ir labai solidžių. Už vaikų treniruotes šioje mokykloje tėveliai neaimanuodami moka brangiausiai sostinėje, o gal net ir visoje Lietuvoje. Sąlygos sportuoti - puikios, tad negi gailėsi savo vaikui.

Ar iš tiesų iki šiol pavyzdine vadintos akademijos būklė kritinė? Aš taip nemanau. Tikriausiai ko nors nežinau. Nežinojimas visada erzina, nes negali aiškiai suvokti situacijos. Pavyzdžiui, iki šiol nesuprantu, kaip prieš 20 metų Vyriausybės Š.Marčiulioniui paskirtame 4,5 ha sklype vietoj ten numatytų visuomeninės paskirties sporto objektų galėjo užaugti gyvenamųjų namų miškas. Dešimt metų „brandintoje“ žemėje namai pradėjo sparčiai dygti, kai ėmė kilti nekilnojamojo turto rinkos kainos. Pasak legendinio krepšininko, kuriam šis sklypas buvo paskirtas už didžiulius nuopelnus sportui, detaliai suplanuota sporto komplekso vizija „tiesiog neišsiteko“ minėtuose hektaruose. Tiesa, po kelerių metų Š.Marčiulionio svajonių pilis vis dėlto buvo pastatyta ir skambiai pavadinta „Forum Palace“. Tik pastato apimtys pasirodė daug mažesnės, nei jas apibūdino Š.Marčiulionis.

Tokie statybų verslo zigzagai man nelabai suprantami. Tačiau vieną dalyką šioje istorijoje supratau labai aiškiai – Š.Marčiulioniui pavyko susitarti su Savivaldybe, kad ši leistų pakeisti pačiame sostinės centre jam skirto žemės sklypo (nuo Š.Marčiulionio akademijos bei „Šarūno“ viešbučio Raitininkų gatvėje iki pat Neries) panaudos paskirtį. Po tokių sėkmingų derybų legendiniam krepšininkui ir išradingam verslininkui visos problemos turėtų būti lengvai išsprendžiamos. Aš tuo tikiu.

Ir vis tiek liūdna. Aną savaitę, berods ketvirtadienį, grįždama iš darbo prasilenkiau su puošnius kostiumus vilkinčių augalotų jaunuolių būreliu. Vaikinai toli gražu netryško optimizmu. Nelinksmi jų pajuokavimai išdavė - eina „marčiulioniukai“. Matyt, tą vakarą surengtose sezono pabaigtuvėse buvo oficialiai pranešta, kad akademija, kuria jie taip didžiavosi ir kuri tapo jų gyvenimo dalimi, ėmė byrėti.

Dvidešimt vienus metus trukusi pasaka baigėsi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"