Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

S. Skvernelio Vyriausybės sudėtis

 
2016 12 02 6:00

Reikėtų pradėti nuo to, jog komentaro pavadinimas gali suklaidinti skaitytojus, besitikinčius, kad jame bus aptariama personalinė Vyriausybės sudėtis. Šiuo tekstu noriu atkreipti dėmesį į kitą ministrų kabineto sudėties aspektą, kurį būtų galima pavadinti politiniu, o gal ir politiniu-profesiniu.

Taigi kokia yra politinė ir profesinė naujosios Vyriausybės sudėtis? Pradėčiau nuo to, kad joje labai mažai žmonių, kuriuos garsusis vokiečių sociologas Maxas Weberis dar prieš 100 metų pavadino renkamais partiniais politikais. Tokiais su tam tikra išlyga galėtume laikyti socialdemokratų ministrus. Arčiausiai šio apibūdinimo būtų Linas Linkevičius, tačiau iškart kyla klausimas, kas jis – labiau politikas ar labiau diplomatas? Kitas socialdemokratų ministras yra dar toks jaunas, kad sunku pasakyti, kuo jis taps – politiku ar karjeros biurokratu.

Ir viskas – daugiau renkamų partinių politikų Vyriausybėje nėra. Galima konstatuoti, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ištesėjo rinkimų pažadą – sudaryti vadinamųjų profesionalų Vyriausybę. Pažadas ištesėtas, tačiau ar tokia Vyriausybė jau yra gėris savaime? Ar tokia Vyriausybė yra garantas, kad valstybės valdymas taps efektyvesnis? Atsakymų į šiuos klausimus neturime ir vargu ar galime turėti, tačiau esama tam tikrų teorinių įžvalgų, kurias mums teikia socialiniai mokslai, tarp jų šiuo atveju svarbiausias – politikos mokslas.

Politikos lauke žaidžia keli žaidėjai. Tai renkami partiniai politikai, valstybės biurokratai, interesų grupės. Nežinia kodėl rečiau minimi dar vieni žaidėjai, juos vadinkime ekspertais. Rečiau jie minimi galbūt todėl, kad šiuolaikinėje valstybėje, prisiėmusioje daug sudėtingų funkcijų, ekspertai dirba valstybės tarnyboje, kuri be jų tiesiog neapsieitų.

Tačiau daug ekspertų dirba ne valstybės tarnyboje – universitetuose, mokslinio tyrimo įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose. Šį teiginį papildo kitas teiginys, kad valstybės tarnyboje dirba ir daug žmonių, kurie nėra konkrečios srities ekspertai, – tai viešojo administravimo mokslus baigę specialistai, be kurių valstybės tarnyba taip pat negalėtų gyvuoti ir kurie gali dirbti bet kurioje ministerijoje ar pavaldžiose įstaigose.

Panašiai yra ir privačiame versle. Jis negali gyvuoti be vadybininkų, kuriems nesvarbu, kur dirbti – alaus darykloje ar telekomunikacijų bendrovėje. Tačiau alaus daryklai reikia ir technologų, mokančių virti alų, o telekomunikacijų įmonei – inžinierių, t. y. ekspertų, išmanančių konkrečią sritį.

Būtina pažymėti, kad politinio lauko žaidėjai gali nesunkiai keisti savo statusą. Visi jie gali tapti renkamais partiniais (arba ir nepartiniais) politikais, o politikai po pralaimėtų rinkimų tampa biurokratais ar ekspertais. Kaip matome, „valstiečiai“ prikalbino Seimo rinkimuose dalyvauti daug ekspertų. Ne vienas jų greičiausiai pabus politiku vieną kadenciją ir vėl grįš prie savo profesinės veiklos. Juolab kad buvimas politiku priklauso ne tik nuo asmeninio apsisprendimo, bet ir nuo rinkėjų valios.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad daugiau nei pusė „valstiečių“ frakcijos Seime atstovų nėra LVŽS nariai. Ir štai tokia silpno partinio ryšio jungiama frakcija formavo Vyriausybę, į ją delegavo žmones, kurie niekaip nesusiję su LVŽS. Taip, jie tikri ekspertai, puikiai išmanantys savo profesinę sritį, tačiau politika yra ne mažiau rimtas žaidimas, kaip ir krepšinis, todėl ir politikoje veikia tam tikros taisyklės. Žinoma, politikoje (skirtingai nuo krepšinio) galima tų taisyklių nepaisyti, ir net ketverius metus, tačiau ateis eiliniai rinkimai, ir rinkėjai įvertins, kiek sėkmingas buvo tas žaidimas.

Todėl kalbant apie Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sudėtį pirmiausia norisi pabrėžti, kad politinės partijos, besivystant europietiškai demokratijai, atsirado ne kaip dirbtinis kažkieno sukurtas konstruktas, bet kaip natūralus raidos rezultatas. Politinės partijos atsirado todėl, kad jos atlieka dvi viena kitą papildančias funkcijas: pirma, jos sujungia žmones, kurie siūlosi būti piliečių atstovais, antra, jos ugdo ir kontroliuoja žmones, dirbančius politinėje vykdomojoje valdžioje. Partijos yra savotiškos komandos, kurioms rinkėjai suteikia teisę valdyti valstybę konkrečiu laikotarpiu ir kurios prisiima nors kokią atsakomybę už šį darbą.

Ar „valstiečių“ deleguotus ministrus galima laikyti „valstiečių“ komandos nariais? Ar yra garantija, kad tokie ministrai klausys visų iš frakcijos ateinančių nurodymų, ypač jei nurodymai kirsis su jų, kaip ekspertų, nuomone? Nesutarimo atveju ministras gali tiesiog atsistatydinti ir grįžti prie savo profesinės veiklos.

Taip, „valstiečių“ noras sutelkti daugiau politinės galios Seime, atimant šiek tiek galios iš Vyriausybės, yra įdomus ir vertas analizės. Tačiau jau pirminė analizė iškelia daug klausimų, kaip tą norą įmanoma įgyvendinti. Pirmiausia – kaip tokią margą „valstiečių“ frakciją pavyks išlaikyti drausmingą, juk kuo mažiau drausmės, tuo mažiau galios generuojama.

Dar įmanoma svarstyti partinę drausmę frakcijoje, o kalbant apie Vyriausybę partinės drausmės sąvoka netenka prasmės. Ar tikrai reikia džiaugtis profesionalų Vyriausybe? Juk į kiekvieną ministro postą galima rasti ne vieną ir ne du puikius tos srities ekspertus, tačiau ar bus gerai, jei jie bus ne partijos, t. y. ne komandos, nariai?

O gal jau nurašome partijas, kaip veikimo politikoje priemonę?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"