TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sąjūdis mirė. Tegyvuoja Sąjūdis!

2008 06 05 0:00

Po 20 metų... Taip ir sukasi galvoje Alexandre'o Dumas "Trijų muškietininkų" tęsinio pavadinimas. Romane muškietininkai grįžo, nes dar buvo likę neatliktų darbų. Tiesą sakant, istorija moko, kad nepadarytų darbų visada lieka. Neapgintų skriaudžiamųjų - taip pat.

Minint Sąjūdžio iniciatyvinės grupės steigimo jubiliejų įvairiose auditorijose pasakyta daug kalbų. Dar daugiau jų bus prikalbėta ir prirašyta iki pat Steigiamojo suvažiavimo minėjimo spalio 22 ir 23 dieną. Kaip ir dera - juk visi šie metai paskelbti Sąjūdžio metais.

Pagaliau išleistas ir storas Sąjūdžio istorijos tomas, nors pirmi paviršutiniški žvilgsniai sako, kad jis nėra pakankamai išsamus ir nieko nenuslepiantis. Privatizuoti Sąjūdžio archyvai - savotiškas viso mūsų gyvenimo atspindys. Kaip ir patys bandymai privatizuoti istoriją.

O taip! Mes labai mėgstame rėžti istorines kalbas ir aiškinti nesusipratėliams, ką mums davė Sąjūdis, bet nepamiršdami pridurti, ką Sąjūdžiui davėme mes. Taip jau yra. Reikia kartkartėmis TV ekrane ar kokioje konferencijoje pamatyti GYVOSIOS ISTORIJOS eksponatų. Tai turi auklėti jaunimą ir užtikrinti kartų tęstinumą. Bet argi tai jau viskas, ko mums dabar reikia?

Daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukė Regimanto Adomaičio pareiškimas, kad Sąjūdis jau atliko savo misiją. Tarsi tai būtų kokia naujiena. Varge, varge... Braliukai latviai ir estai tai suprato jau prieš keliolika metų. Tačiau Lietuva - daug istoriškesnė valstybė, nors kartais ta istorija jai tampa akmeniu po kaklu. Ir labai dažnai diskusijos apie praeitį ne padeda, o priešingai - trukdo kurti ateitį.

Taip, Sąjūdis mirė! Jis mirė sava mirtimi, ėmus formuotis partinei sistemai ir neišvengiamai ryškėjant nuomonių įvairovei. Tai nebuvo jokia tragedija. Tai buvo natūralu. Tai atitiko istorinio ir politinio veiksmo logiką.

Tačiau tragedija vis dėlto įvyko ne dėl mirusio Sąjūdžio kaltės.

Karalius mirė, tegyvuoja karalius! Toks yra garsus ir teisingas istorinis šūkis. Jo esmė - šventa vieta tuščia nebūna. Tačiau po Sąjūdžio mirties jo išlaisvinta vieta taip ir liko tuščia. Ir nors įvairiausi karaliai apsišaukėliai jau keliolika metų vis iš naujo bando užimti šventą vietą, tuštumos pojūtis darosi tik kraupesnis.

Kas sudarė Sąjūdžio šventumą? Atsakymas labai paprastas - iš jo einančių politinių sprendimų ir politinės valios legitimumas, tai yra teisėtumas. Sąjūdis galbūt pirmą kartą per visą Lietuvos istoriją taip tiesiogiai išreiškė tautos absoliučios daugumos lūkesčius. Todėl Sąjūdis buvo didingas demokratijos triumfas. Tauta ir jos lyderiai buvo vieningi.

Keletą nuostabių metų mes visi kvėpavome GYVOSIOS DEMOKRATIJOS deguonį. Dabar iš tos euforijos liko tik istorija. Kartu su Sąjūdžiu mirė ir demokratija.

Tačiau demokratijos mirtis, kitaip nei Sąjūdžio, nebuvo natūrali. Demokratija mirė prieš savo valią. Ir dabar ji vis dar nesulaikomai miršta, tampoma konvulsijų ir nesėkmingų bandymų prisikelti.

Demokratiją numarino senosios politikos papročiai, interesai ir net šviesių žmonių politinis neraštingumas. "Verkšlenti šiandien dėl to, kad nebėra Lietuvos Sąjūdžio - bergždžias užsiėmimas", - labai teisingai pasakė Regimantas Adomaitis. Tačiau verkti, o dar geriau šaukti, tikrai yra dėl ko. Lietuvoje skamba demokratijos mirties varpai. Ir negirdėti jų gali tik kurtieji.

Sąjūdis mirė taip ir neįstengęs perduoti savo gyvosios demokratijos dvasios partijoms. Nusinešė ją į kapus. O gal ji plevena kur nors danguje?

Sąjūdis, sukūręs savo tautai Konstituciją, atgulė amžino poilsio garbingame panteone. Tačiau pati Konstitucija - tai tik negyvas mechanizmas, tik kūnas, kurio gyslomis turi tekėti aistringas demokratijos kraujas. Štai to kraujo mums ir pritrūko.

Demokratijos mažakraujystė - baisi liga, kurią sukėlė Sąjūdžio dvasią pamiršusios partijos. Tad ar tikrai nereikia ANTROJO DEMOKRATIJOS SĄJŪDŽIO?

Žinoma, Antrosios Atgimimo Bangos nereikėtų, jei partinė sistema rodytų bent kokius gyvybingumo ženklus. Tačiau net naujų partijų kūrimasis, kitaip nei prieš visus ankstesnius Seimo rinkimus, rodo absoliutų išsivėdėjimą. Tad klausimas natūralus - ką daryti?

Ką reikštų Naujasis Sąjūdis? Manau, jis galėtų reikšti pastangas grąžinti demokratijos dvasią į mirtinai sustabarėjusią partinę sistemą. Jis galėtų suvienyti įvairių pažiūrų žmones, kurie keltų sau tikslą - skatinti gyvąją demokratiją visuose politiniuose ir nepolitiniuose dariniuose. Jis turėtų pasiekti didžiausią Lietuvos provinciją ir kovoti dėl tikros žmonių savivaldos.

Ir nereikia čia tampytis dėl pavadinimo. Reikia galvoti apie esmę, nes dabar mus labiausiai gniuždo bejėgiškumo jausmas, plintantis tarsi virusas ir jau grasinantis paversti Lietuvą vien paliktos nostalgijos tėvyne.

Demokratija miršta, kai dėl jos niekas nekovoja. Demokratijos Sąjūdis turi būti permanentinis, arba jo apskritai nebuvo! Gal jį tik kažkas gerai suvaidino, o mes visi tebuvome statistai?

DELFI

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"