TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sąjūdžio idealisto mirtis

2010 07 09 0:00

Vakar sukako lygiai trys mėnesiai, kai iš šio gyvenimo Anapilin išėjo Romualdas Lankas. Žmogus, kurio pavardė daugumai Lietuvoje šiandien tikriausiai nieko nesako. Bet jis davė savo kraštui daugiau, negu daugelis šiandien esančių ar anksčiau buvusių valdžios žmonių, kuriems Lietuva yra tik jie patys su savo artimaisiais ir grupe draugų.

Ir štai kur neteisingumas: jeigu iš gyvenimo išeina šie asmenys ar jų šeimos nariai, mūsų viešoji erdvė mirga nuo valdžios institucijų užuojautų ir kito rodomo dėmesio palikusiesiems šį pasaulį. Kai Anapilin iškeliauja tokie idealistai kaip R.Lankas - visiška tyla. Tada gali net ir nepastebėti, kad žmogaus jau nebėra.

Taip tyliai per 20 atkurtos nepriklausomybės metų išėjo ne tik R.Lankas, bet ir daug kitų šviesių asmenų, kurie būdami gyvi mąstė tik apie Lietuvą, jos ateitį ir šiam tikslui nieko negailėjo. Tai tokie pat Sąjūdžio pradininkai įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, atėję į Sąjūdį tada, kai nuo jo dar atokiau laikėsi karjeristai. Tyliai mus palieka tie, kurie kovojo su sovietine valdžia, rizikavo savo ateitimi ir tada keldami Trispalvę. Tuo metu buvusieji valdžioje (ir šiandien gerbiami) laikė ją skuduru ir baudė už tokius veiksmus.

Sąjūdžio idealistų lūpose, mintyse Lietuva buvo ir tada, kai kitiems jau parūpo pinigai, kai atsirado naujoji nomenklatūra, kuri, susiliejusi su ankstesnės valdžios atstovais, ėmė rūpintis savo kišene, o ne valstybe. Tada šventą žodį "nepriklausomybė" supurvino bjaurus žodis "prichvatizacija". Tiems, kurie žengė neteisėto praturtėjimo keliu, valstybė iki šiol rodo ypatingą dėmesį ir pagarbą tiek šiame pasaulyje, tiek iškeliaujant į Anapilį. Šlovinami tikri ir išgalvoti tų žmonių darbai, bet užmirštamas labai svarbus dalykas - kad jų elgesys naikino kitų pasitikėjimą savo valstybe. Vieni suprato: jeigu šie "prichvatizatoriai" yra garbinami, tada visi, matyt, gali imti iš valstybės. Kiti nusivylė kraštu, kuriame padorūs, sąžiningi žmonės nustumiami į šalikelę. Ir per dvidešimt metų idealistai vienas po kito išeina iš šio pasaulio. Tyliai. Nepastebėti. Nes tapo gyvu priekaištu neteisingumui Lietuvoje.

Šių metų sausio 19 dieną šį pasaulį paliko ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Saulius Pečiulis, bendražygių vadintas Sąjūdžio riteriu. Apsilankęs toje mažytėje šarvojimo salėje, kurioje susispaudę kelias dienas su Sauliumi atsisveikino jo artimieji ir draugai, galėjai suprasti - mūsų valstybė dar nesugeba atskirti, kokiems žmonėms išėjus ji turi atiduoti deramą pagarbą. Lietuvoje per dvidešimt metų taip ir nesugebėta sukurti taisyklių, kad Sąjūdžio laikų idealistams ir ankstesnių laikų disidentams iškeliavus į Anapilį būtų parodytas toks pat dėmesys bei pagarba, kaip ir išėjus valdžios žmonėms.

Žinoma, būtų dar teisingiau, jeigu šie asmenys Lietuvoje pagal statusą prilygtų Nepriklausomybės Akto signatarams, tačiau be sklypų ir kitų privilegijų. Tos privilegijos ir taip stipriai apgadino signatarų vardą, kuris bet kurioje valstybėje turėtų būti labai garbingas. Pirmųjų Sąjūdžio iniciatyvinių grupių visoje Lietuvoje nariai prie nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo galbūt net daugiau negu kai kurie signatarai, o ką jau kalbėti apie buvusios ar esančios valdžios žmones. Ar tai galima užmiršti? Jų vardus nesunku atsekti pagal tų laikų dokumentus.

Bent jau dvidešimtaisiais mūsų valstybės gyvenimo metais, šiems žmonėms dar esant gyviems, nelaukiant, kol jie išeis Anapilin, galima būtų atkurti tą teisingumą. Atiduoti pagarbą už tai, jog turime savo valstybę, o kad Lietuva, tapusi laisva, neretai užmiršta savo žmones, jau nebe jų kaltė.

S.Pečiulį prisiminėme jam iškeliaujant anapus. Dabar, nors ir po trijų mėnesių, prisiminkime R.Lanką, atėjusį į Lietuvos gyvenimą (norėčiau tikėti, kad ir į istoriją) per bekompromisę kovą su nomenklatūra. Sovietine nomenklatūra. Ir didžiulę meilę savo tautos kultūros istorijai, kurios nenorėjo leisti nomenklatūrai suniokoti. Taip gimė pirmasis įsikūrusio Sąjūdžio veiksmas, deramai neįvertintas ir naujausioje Lietuvos istorijoje.

Po 1987 metų rugpjūčio 23-iosios, kai Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo surengta akcija Molotovo-Ribbentropo paktui pasmerkti, jos organizatoriai patyrė sovietų valdžios persekiojimą. Po metų, esant dar tai pačiai sovietinei valdžiai, bet jau atsiradus Sąjūdžiui, per Lietuvą nuvilnijo daugiatūkstantiniai mitingai, tačiau jų dalyvių jau niekas nebedrįso bausti.

Daugelis mano, kad pradžią padarė mitingas Katedros aikštėje 1988 metų birželio mėnesį. Vis dėlto pirmoji vieša Sąjūdžio akcija vyko prie Aukščiausiosios Tarybos, ir postūmį jai davė R.Lankas, įtikinęs Sąjūdžio iniciatyvinę grupę protestuoti prieš sovietinės nomenklatūros norus statyti namus ant Trakų pilių pamatų, kitaip nebeliks Lietuvos. Tiesa, pirmoje viešoje akcijoje pačių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių dalyvavo nedaug, bet buvo kitų entuziastų. O kai niekas dėl to nenukentėjo, visi suprato, kad būtina rengti mitingus. Per juos atgimė tauta ir buvo pasiekta nepriklausomybė.

R.Lanko iniciatyvą galima vadinti tam tikra takoskyra tarp to, kas buvo draudžiama, persekiojama, ir to, kas tapo galima. Mažos grupės idealistų veikla peraugo į visos tautos valią. R.Lankas ir vėliau kėlė ne vieną idėją. Jo energijos, užsidegimo būtų pakakę ne vienam naujam veiksmui. Bet Lietuva pasikeitė. Tai matė ir R.Lankas, ir kiti Sąjūdžio pradininkai. Jie išgyveno, kad per dvidešimt metų daug kur buvo pasukta klystkeliais. Kai kurie pirmieji sąjūdininkai, ieškodami kelio į teisingumą, ir patys nuklydo į šalį, nors išsaugojo bendrą tikėjimą savo valstybe. Nenuostabu, kad idėja susikabinus rankomis paminėti Baltijos kelio 20-ąsias metines, sulaukė daugiausia Sąjūdžio idealistų pritarimo. Buvo malonu vėl juos matyti kartu besidžiaugiančius dvidešimt metų turima savo valstybe. R.Lankas šiai dienai paminėti net pagamino specialų didelį plakatą ir pastatė jį kelyje Vilnius-Ukmergė, Baltijos kelyje.

Tik trumpą valandėlę šio žmogaus veide išvydau kartėlį. "Alvydai, ar atsimeni tą mūsų piketą prie Aukščiausiosios Tarybos?" - paklausė R.Lankas. "Žinoma, atsimenu", - pasakiau. "Tai štai, anie neišdrįso ten savo namų statyti, o šitie, naujieji, pastatė. Tokia yra ta mūsų Lietuva", - atsiduso R.Lankas. Bet po kurio laiko, kai ėmė pasakoti apie naujus planus dėl Lietuvos, kuria tikėjo, iš jo vėl sklido entuziazmas.

R.Lankas man išliks vienas tų Sąjūdžio idealistų, kuriems Lietuva, deja, ne visada buvo svetinga. Sukurti mūsų valstybę tokią, kokią norėjo matyti Sąjūdžio idealistai, būtų geriausias atminimas jiems ir pagarba tam, ką šie žmonės padarė dėl Lietuvos. Mauzoliejai tegu lieka kitiems. Sąjūdininkams, o jų buvo tiek daug visoje Lietuvoje, geriau tiktų kuklus nežinomo sąjūdininko atminimo ženklas, pastatytas tose pačiose kapinėse, kuriose ilsisi tautos kultūros ir mokslo šviesuliai. Ten žmonės prisimintų visus taurios dvasios šių laikų šviesuolius, kuriuos suvienijo meilė Lietuvai, o ne aukštos valdžios kėdės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"