Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Šalių indeksai – sporto rūšis?

 
2016 12 17 6:00

Pasaulyje yra daug tarptautinių reitingų (dar vadinamų indeksais), jais valstybės vertinamos pagal konkurencingumą, lyčių lygybę, žiniasklaidos laisvę, mokinių matematikos žinias ir aibę kitų požymių. Europoje reitinguojamos Šiaurės šalys beveik visada atsiduria viena šalia kitos, ir visada – aukštose pozicijose. Lietuva dažniausiai gali džiaugtis Latvijos, Rumunijos ir Bulgarijos draugija, kuri tikrai nėra prestižinė, nes tai tipinės paskutinio penketuko narės tarp Europos Sąjungos valstybių. Taigi jei visuomenė sėkminga vienoje srityje, ji bus sėkminga ir kitose.

Indeksų metodikų ir temų įvairovė duoda stebėtinai mažai naudos, nes kas iš jūsų abejoja, kad, pavyzdžiui, 2020 metais Norvegija, Islandija, Danija bus žmogaus socialinės raidos indekso pirmajame dešimtuke, o mes – kažkur tarp 30 ir 40? Kai kurie šių reitingų itin svarbūs moksliniams tyrimams, finansų rinkoms. Tačiau visuomenės domėjimasis indeksais panašesnis į sporto rezultatų stebėjimą. Aukščiausiojoje lygoje žaidžia valstybės, į kurias masiškai migruoja mūsų tautiečiai. Paviešinus dar vieną metinę dar vieno indekso tyrimo ataskaitą dar kartą sužinome, ką jau žinome dešimtmečius, – tos šalys vis dar viršuje, o mes – vis dar apie vidurį. Taip pat dažnai iš anksto žinome, kas laimės čempionatą, bet vis tiek stebime varžybas. Juk kartais nutinka stebuklų...

Žiniasklaida aiškina, kad Suomijoje ir Estijoje suteikiamas geresnis išsilavinimas, Švedijoje klesti lygybė ir nėra korupcijos, Singapūre įsteigti įmonę trunka 15 minučių. Kalbinami ekspertai, ypač ekonomistai, atstovaujantys didiesiems Lietuvoje veikiantiems Šiaurės šalių bankams. Kaskart išgirstame labai panašius jų receptus – netinkama mokesčių politika, mažas produktyvumas, švietimas neatitinka darbo rinkos poreikių, biurokratizmas ir didelė administracinė našta. Ar ne panašiai po varžybų kalba treneriai ir žaidėjai?

Reitingai yra svarbūs, nes suteikia tam tikrų nešališkų žinių apie tikrąją visuomenės padėtį. Tačiau jie gali tapti ir tampa fetišu. Sportas visuomenei – pramoga. Sporto žvaigždėms tai šlovę teikianti ir turtus kraunanti profesija, tačiau daugumai besidominčiųjų sportu jis neturi jokių lemtingų pasekmių – nieko iš esmės nenutiks, jei Lietuva netaps čempione. Tuo sportas labiau panašus į Holivudą, o ne į valstybės valdymą.

Šalių reitingų niekas nepristato kaip pramogos. Jie aptariami „rimtose“ žiniose ir interviu. Deja, iš tų reitingų nedaug sužinome apie tai, ką tiksliai reikėtų daryti. Jais nepasakoma, kokius tikslus turėtume sau kelti: tik šiek tiek pakilti aukščiau ar staiga „įsiveržti“ į patį viršų. Jei norime aplenkti penkias artimiausias reitingų kaimynes, reikia jomis domėtis, ieškoti būdų, kaip jas pranokti. Tačiau jei norime šokti į patį viršų, turime žinoti, kaip yra ten, pačiame viršuje.

Intuityviai galbūt jaučiame, kad Šiaurės šalių imitavimas nėra visai realus dalykas, nes jis vienu metu pareikalautų daugybės revoliucijų: ir valstybėje, ir ekonomikoje, ir mūsų galvose. Dabartinis valstybės ir ekonomikos elitas tokių revoliucijų tikrai nesiekia, o dauguma mūsų gyvena gana patogiai, kad norėtų įveikti tingumą, trukdantį keisti blogus pilietinius įpročius. Nedarome ir nedarysime pokyčių, kad sukurtume tokią visuomenę kaip Švedijoje ar Pietų Korėjoje, bet negalime apie tai nekalbėti. Tai – reitingų fetišizavimas. Jis teikia mažai naudos viešajam procesui, tėra savotiška stebėjimo forma.

Ar galima pasiekti, kad reitingai duotų naudą? Žinoma. Yra du būdai – sunkus ir lengvas. Jei pasirinktume sunkųjį, tektų gilintis į indeksų sudarymo metodikas, jų sudedamąsias dalis ir diskutuoti, kaip pagal kiekvieną aspektą galėtume pagerinti šalies padėtį, taip pat nuspręsti, ar to reikia. Lengvasis – stebėti valstybes, kurių praktiką realiai galime perimti. Lietuvoje dažniausiai kalbama apie Estiją. Ir tai teisinga, nes pokomunistinės transformacijos požiūriu Estija pasiekusi daugiau negu mes. Tačiau yra dar bent dvi – Slovėnijos ir Čekijos – sėkmės istorijos. Tai turtingiausios ir socialiai teisingiausios pokomunistinės Europos šalys. Jei Lietuvą pradėtume lyginti su šių trijų valstybių „krepšeliu“, turėtume diskutuoti apie tai, kas jose daroma, kas veikia ir kas neveikia, ką šalių lyderiai išbandė, su kokiu pasipriešinimu jiems teko susidurti. Tokiu atveju reitingus naudotume pagal paskirtį.

Tačiau kada pastarąjį kartą girdėjote politiką, pasakojantį apie tai, kokią gerąją praktiką pamatė ne per vizitą į Izraelį, Daniją ir Jungtinę Karalystę, o į Čekiją ar Slovėniją? Galbūt to nedaroma, nes kiltų klausimų, kodėl mes nesiimame to paties kaip čekai ar slovėnai? Juk Izraelio, Danijos ir Jungtinės Karalystės atveju kur kas lengviau rasti pasiteisinimą.

Jei įprastume save lyginti su keliomis realų pavyzdį mums galinčiomis rodyti šalimis, net ir pokyčių tikslus (patogius, lengvai suprantamus) galėtume išsikelti. Pavyzdžiui, kiekvieno reitingo atveju nebūti ketvertuko gale. Tai būtų trumpalaikis tikslas, o būti antriems – ilgalaikis. Tada reitingai galėtų tapti prasmingu politikos formavimo įrankiu.

O kol kas kviečiu toliau sekti reitingų rezultatus. Artimiausių metų intriga: kam – Danijai ar Nyderlandams – teks ketvirtoji vieta pagal žmogaus išsivystymo lygį. Pirmasis trejetukas smalsumo nekels: Norvegija, Šveicarija ir Australija liks savo podiumo vietose. Mūsų lygoje Lenkija ir Slovakija 2015 metais atsiplėšė nuo Lietuvos, sutvirtindamos savo 35 ir 36 pozicijas. Įdomu, ar Lietuvai pavyks užimama 37 vieta priartėti prie Lenkijos tam, kad 2017-aisiais galėtume spurtuoti ir susigrąžinti 2014 metais prarastą poziciją?

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"