TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sankcijos V. Putinui, mintys apie B. Mussolini ir A. Hitlerį

2014 08 05 6:00

Praėjusią savaitę, kai ne tik JAV, bet ir Europos Sąjunga (ES) pagaliau nusprendė imtis griežtų sankcijų V. Putino politikos Ukrainoje atžvilgiu, Lietuvoje bei kitose ES šalyse taip pat imta skaičiuoti galimus ekonominius nuostolius. Tai teisinga, nes kiekvienai valstybei būtina iš anksto numatyti galimą smūgį ir jam pasirengti. Tačiau ne mažiau svarbu suvokti priežastis, kodėl ES ir JAV tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Jei nei ES, nei JAV nebūtų pritaikiusios griežtų sankcijų V. Putino politikai, ją vykdantys asmenys manytų, kad Vakarų šalys tėra popieriniai tigrai: daug žada, bet nieko nedaro. Tą patį būtų supratę ir šių valstybių partneriai Rytų Europoje. Mat kai agresyvią politiką nusiteikusi vykdyti valstybė ima suvokti, jog niekas nesirengia jos rimtai stabdyti, apetitas, kaip rodo pasaulio patirtis, ateina bevalgant. Atsiranda mintys, kad jai viskas galima.

Dažnai kalbama, jog būtent Malaizijos avialinijų lėktuvo, kuris buvo numuštas virš Rytų Ukrainos, separatistų kontroliuojamos teritorijos, katastrofa privertė įtakingiausių ES šalių vadovus po ilgų dvejonių imtis dabar jau tikrai gana griežtų sankcijų V. Putino politikai. Tačiau atrodo, kad politikai buvo pasiryžę tai padaryti daug anksčiau, tik juos stabdė įtakingo verslo pasipriešinimas tam, taip pat jų šalių piliečių ne pernelyg didelis susidomėjimas įvykiais Ukrainoje. Ar mažai pasaulyje kraštų, kur vyksta susirėmimai, žūva žmonės?

Matyt, Malaizijos lėktuvo numušimas pabudino daugelio pasaulio valstybių visuomenę, privertė net įtakingų ES šalių verslą pagalvoti, kad geriau paaukoti dalį savo gerovės, bet galimą agresorių sustabdyti pačioje pradžioje. Juk tas agresorius - čia pat. Dabar jis nori uždėti geležinę ranką ant Ukrainos, o kas toliau? Niekas iš Vakarų nenori jo stabdyti karine jėga, todėl lieka sankcijos.

Tiek politikos, tiek verslo viršūnės gerai žino istorijos pamokas, kas atsitinka tuomet, kai ekonominių poveikio priemonių nesiimama arba kai jos būna nerimtos. Nors praėjusią savaitę pasaulis minėjo Pirmojo pasaulinio karo šimtąsias metines ir netrūko kalbų, prie ko gali privesti net, atrodytų, mažas incidentas atokioje Europos šalyje, apžvelgdamas V. Putino politiką ne vienas prisiminė keliasdešimt metų vėlesnius pasaulio įvykius.

Kolektyvinio saugumo sistemos nepatikimumą visų pirma išbandė ne Adolfas Hiltleris ir Benito Mussolini, o Japonija, kai 1932 metais okupavo Kinijai priklausančią Mandžiūriją. Tuomet Tautų Sąjungoje dar nebuvo ekonominių sankcijų mechanizmo, o veltis į karą su Japonija niekas iš Vakarų valstybių nenorėjo, juo labiau prasidėjus Didžiajai depresijai. Todėl Tekančios Saulės šaliai tebuvo pagrūmota. Viskas baigėsi nusiraminimu ir paaiškinimu sau, kad Japonija tiesiog atsiteisė seną istorinę skriaudą.

Tokie neryžtingi Vakarų valstybių veiksmai kaipmat sukėlė grandininę reakciją. 1935 metais jau Italijos vadovas B. Mussolini užėmė kitą šalį, taip pat Tautų Sąjungos narę Abisiniją. Kadangi po Mandžiūrijos krizės Tautų Sąjunga jau turėjo ekonominių sankcijų mechanizmą, tuoj pat buvo pasiūlyta stabdyti B. Mussolini ekspansiją. Aišku, karine jėga ginti Abisinijos niekas iš Vakarų valstybių nenorėjo. Tačiau ir taikant ekonomines sankcijas buvo susidurta su kiekvienos šalies interesais, todėl šios poveikio priemonės tapo juokingos.

Nutarus, kad viena veiksmingiausių priemonių - naftos tiekimo sustabdymas Italijai, prieš įvedant šias sankcijas Anglija pasiteiravo B. Mussolini, ar šis nepradės karo, jeigu Tautų Sąjunga imsis tokio žingsnio. O Prancūzija, siekdama glaudžių santykių su Italija, pažadėjo jai, kad niekas tų naftos sankcijų neįves, ir paragino nepaisyti visų kalbų.

Kai Tautų Sąjunga susirinko svarstyti Abisinijos klausimo, šios valstybės vadovas Haile Selassie pasakė žodžius, kurie ir šiandien gali būti pritaikyti V. Putino Rusijos politikai: "Tai nėra vien Italijos agresijos byla. Tai kolektyvinio saugumo, Tautų Sąjungos egzistavimo, valstybių pasitikėjimo tarptautinėmis sutartimis, pažadų kitoms šalims, kad jų nepriklausomybė ir vientisumas bus gerbiami bei laiduojami, byla.“ Po šios kalbos praėjus dviem savaitėms ekonominės sankcijos B. Mussolini Italijai buvo panaikintos. Dėl ramybės Tautų Sąjunga nusprendė nebekreipti dėmesio į Abisinijos aneksiją.

Visa tai matė A. Hitleris, todėl jau 1938 metais pareiškė norą prie Vokietijos prijungti Sudetų kraštą, nes ten esą neginamos vokiečių mažumos teisės, taip pat, kaip buvo skelbiama, panaikinti vokišką Austrijos valstybę. Įvyko Austrijos aneksija, į kurią niekas iš Vakarų valstybių smarkiau nesureagavo, paskui - Miuncheno suokalbis, pripažinęs Sudetus Vokietijai ir galų gale pasibaigęs Čekoslovakijos okupacija. Iš Lietuvos buvo atimta Klaipėda. Ir kai Hitleris ėmė manyti, kad jam viskas leidžiama, Vakarų valstybės netikėtai pasipriešino Dancigo (Gdansko) koridoriaus aneksijai.

Pasauliui įsivėlus į kruviną karą visi suprato, kaip pražūtinga tik kalbėti apie griežtas ekonomines sankcijas. Malaizijos lėktuvo tragedija dabar privertė apie tai pagalvoti ir Vakarų politikus. Todėl gali būti, kad praėjusią savaitę V. Putino Rusijai pritaikius sankcijas už Krymą ir Donbasą, buvo pamąstyta ir apie B. Mussolini bei A. Hitlerio pamokas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"