TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šantažas - netinkama priemonė problemai spręsti

2015 06 24 11:28

Kaip pavadintume motiną, kuri, palikusi šaltoje troboje alkanus savo vaikus, laksto į akcijas, mitingus, renka maistą ir drabužėlius kaimynų vaikams aprūpinti ar kviečiasi juos pas save?

Taigi…

Tad kaip vertinti Briuselio valdžios politiką, kai valstybė, kurioje kas penktas ar net ketvirtas žmogus alksta, o tarp jų maisto stokoja 20 tūkst. vaikų (apie tai kalbėta vaikų problemoms skirtoje radijo laidoje), yra atkakliai spaudžiama savo alkstančiųjų gretas dar pagausinti, atsiveriant pabėgėliams iš Afrikos ir Artimųjų Rytų?

Tarp Briuselio spaudžiamų valstybių ir mūsų Lietuva, visoje Europos Sąjungoje garsėjanti didžiausia emigracija, mažiausiomis pensijomis, gausiausiu savižudžių skaičiumi ir kitais neigiamais dalykais.

O juk lietuviai yra (buvo?) ir darbšti, ir krikščioniškai jautri tauta. Nuoširdžiai rėmėme, atvėrėme Lietuvos duris laisvės ir Europos ištroškusiems čečėnams, gruzinams, o dabar - ir ukrainiečiams! Dosniai žmonės aukoja nelaimingiems vaikams, ligoniams, vienišiems seneliams tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyse! Ir, be abejo, aukos dar ir dar... Bet kaip žmogaus gyvenimas nėra amžinas, kaip jo fizinės jėgos nėra neišsemiamos, taip ir materialiniai bei dvasiniai žmogaus ir valstybės ištekliai remti pasaulio varguolius nėra beribiai. Todėl būdami atviri kilnioms idėjoms dalytis, remti, padėti, neišvengiamai susiduriame su būtinybe apsiriboti tam tikrais prioritetais - jei nenorime gelbėdami kitus susinaikinti patys...

O gal norime?

Tokia abejonė apima, kai girdi, kaip dėl savo atsargumo esame gėdinami ne tik Briuselio biurokratų, bet ir savų žmonių. O juk jie negali nematyti, kaip lietuviai dūsta nuo savų metų metais nesprendžiamų problemų, kurios jau kelia grėsmę tautos išlikimui.

Vieni primena mums krikščioniškąsias nuostatas. Esą pasakyta: mylėk savo artimą.

Keista girdėti primenant Kristaus mokymą toje Europoje, kuri išsižadėjo savo tapatybės šerdies - krikščioniškų šaknų, kuri, skubėdama toleruoti visus, jau ima atsisakyti net tokių šviesių tradicijų, kaip Kalėdų eglutės miestų aikštėse. Ir kuri užsimerkė prieš migrantų žiaurų poelgį, kai kilus pavojui, jie išmetė iš laivo į Viduržemio jūrą visus ten buvusius krikščionis...

Turtingoji Europa savo lyderių lūpomis jau prisipažino nepajėgianti integruoti kitos religijos, kitos kultūros imigrantų, kurie Europoje gyvena jau ne vieną dešimtmetį. Ji tik iškilmingai laidoja nuo europinių vertybių nepripažįstančių imigrantų rankos žuvusius savo piliečius ir tikisi, kad naujosios ES narės išspręs tas problemas, kurių neišsprendžia senbuvės... O juk Lietuvoje ir be to esama tokių tautinių bendruomenių, su kuriomis vis dar nesutariame dėl bendrų vertybių.

Senbuvių Europa, pati užkūrusi ne vieną gaisrų ir žudynių židinį Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose, pardavusi jiems ne vieną automatą, tanką, o gal ir kokį mažytį „Mistralį“, dabar šaukiasi mūsų, naujakurių, kurių daugelis net nežino, kur ta Eritrėja, solidarumo. Bet kur buvo tas solidarumas, kai, pavyzdžiui, reikėjo spręsti išmokų naujųjų ES narių žemdirbiams klausimą? Ar suvienodino jas? Nieko panašaus...

Kur tas ES solidarumas, kai reikia sustabdyti Rusijos agresiją? Juk jei ne nuosekli JAV (ir Kanados) pozicija, Vladimiro Putino žalieji žmogeliukai, ko gero, jau uliotų Kijeve...

Sklando kalbos, kad Briuselis netgi ketina imtis šantažo neva stabdyti kai kuriuos energetinius projektus šalims, kurios derasi, o ne klusniai atsiveria tokiam pabėgėlių skaičiui, kurį padiktuoja Briuselis. Šantažas - apgailėtina priemonė, mums tikrai nevertėtų ja naudotis, nors taip ir knieti priminti Italijai nekorektišką istoriją su prieškarinės Lietuvos ambasados pastatu ar patikslinti, kaip kai kurios Europos valstybės „suvartojo“ Lietuvos joms patikėtas aukso atsargas.

Apgailėtina, kad moralinio šantažo griebiasi ne tik Briuseliui paklusnūs politikai, bet ir šviesesni Lietuvos protai. Mums primenama moralinė „skola“, jog po Antrojo pasaulinio karo tūkstančiai pabėgėlių iš Baltijos šalių rado prieglobstį Vakaruose. Bet nutylima, kad šiandien šimtų tūkstančių iš pietų į Europą plūstančių pabėgėlių didelę dalį sudaro visai ne karo pabėgėliai, bet veltui dalijamos duonos ieškantys ekonominiai emigrantai. Ir būtent jie, o ne išsilavinę sirai, ne pabėgėliai krikščionys kelia didelę grėsmę Europos tautų kultūrai, tapatybei, saugumui...

Beje, anie pokario pabėgėliai iš Lietuvos - pažiūrėkite, kaip jie dirbo juos priglaudusiose šalyse, kokį kokybišką produktą jie ten kūrė! Geriausiai apie tai papasakotų prezidentas Valdas Adamkus ar Kolumbijos prezidentu vos netapęs Antanas Mockus. Ką iš šiandienos ekonominių migrantų galėtume su jais lyginti?

Tad nejaugi mes, lietuviai, neturime teisės būkštauti dėl savo ateities, galvoti savo galva ir abejoti politikų nuoširdumu bei jų sprendimų neklystamumu? Be abejo, turime.

Beje, Jėzus, mokydamas mylėti savo artimą, patikslino: „Kaip patį save“. Taigi, mylėk artimą, kaip patį save!

Bet ar myli save, savo žemę, kalbą, kultūrą lietuviai, masiškai bėgantys iš savo krašto? Gal juos pačius jau reikia gelbėti... nuo išnykimo? Ir kaip jiems padėti? Ar raginti Europą dar plačiau atverti jiems duris mainais už ekonominius migrantus iš pietų? O gal teisingiau būtų griebti už pakarpos Lietuvos valdžią, kad ji pagaliau atsisuktų į savo žmonių problemas veidu, o ne europietišku kostiumėliu padabinta nugara?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"