TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Saugokitės ministerijų, reformas planuojančių!

2010 09 09 0:00

"Saugokitės danajų, net ir dovanas duodančių!" - šis antikos išminčių perspėjimas, skirtas patikliems Trojos gyventojams, iškyla atmintyje kaskart, kai tik išgirstu, kad valdžia dar kartą planuoja kokias nors dovanas tautai. Jau praėjo keli tūkstančiai metų, kai žlugo Troja, o perspėjimas ir šiandien tebėra aktualus, nes neišnyko nenuoširdžios dovanos ar dovanoms prilygstančios intencijos, po kuriomis slepiama duodančiojo klasta arba pražūtingas neišmanymas.

"Danajais" mūsų dienomis dažnai tampa ministerijos, planuojančios reformas, kurių naudą arba velniai gaudo, arba ją įžiūri tik patys reformų autoriai. Vienas rašantis kolega suskaičiavo, kad nepriklausomybės metais pradėta bent dešimt reformų ir nė viena nebaigta. Kažin, kas blogiau: ar nepradėta, ar pradėta, tačiau nebaigta reforma?

Paklauskite ligonių, ar pagausėjo jiems sveikatos dėl nepabaigiamų pertvarkymų sveikatos sistemoje. Tik retas atsakys teigiamai, bet ir tarp šių daugiau bus tokių, kurie naudojasi privačių, o ne valstybinių medicinos įstaigų paslaugomis.

Dar daugiau nepasitenkinimo visuomenėje kelia reformos, kurias dosnia ranka seikėja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Neužmiršo ji savo globotinių - ugdytinių ir ugdytojų - nė šiemet. Naujus darbo metus pradėję mokytojai sulaukė viceministro Vaido Bacio raginimo įvertinti naująją "danajų dovaną" ir pateikti - cituoju - "argumentuotą pritarimą"(!?) teikiamam projektui, kuriuo numatoma mažinti mokymo programų apimtį.

Neprievartaujant pilietinės sąžinės "argumentuotai pritarti" galima nebent idėjai peržiūrėti mokymo programų apimtį, jų turinį. Net ir ne pedagogams aišku, kad sparčiai besikeičiantis pasaulis, vietoje nestovinti istorija vos ne kasdien praturtina ar patikslina žinias apie jį, pagausina turėtą informaciją. O vaikų smegenų tūris, deja, nedidėja taip greitai kaip žinių apimtis. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog vienintelė išeitis - informacijos apimties mažinimas.

Beveik visų aukštųjų mokyklų dėstytojai skundžiasi, kad kasmet į Lietuvos aukštąsias mokyklas ateina vis neraštingesni, vis blogiau paruošti mokiniai. Žinoma, dar pasitaiko vunderkindų, per valstybinius brandos egzaminus surenkančių visą šimtą balų, bet jų aiškiai per mažai, kad pakeltų bendrą abiturientų žinių lygį.

Vadinasi, planuojant mokymo reformą reikėtų kalbėti ne apie primityvų mokymo programų apimties mažinimą, o apie mokiniams teikiamos informacijos turinio ir jos perteikimo bei suvokimo metodikos peržiūrą, daug ką tikslinant arba keičiant. Bet ir to dar negana.

Prieš imantis programų turinio keitimo, būtina išsiaiškinti ir viešai, visai visuomenei suprantamais žodžiais įvardyti, kokių tikslų siekia mokykla, teikdama (diegdama, ugdydama) mokiniams vienokias ar kitokias žinias ir įgūdžius. Vieša paslaptis, kad artėdami prie finišo moksleiviai, ypač jų tėvai, nebenori girdėti abstrakčių kalbų apie harmoningą, išsilavinusią, savarankiškai mąstančią, kūrybingą etc. asmenybę ir susitelkti vien į būsimų egzaminų rezultatus, kurie didžia dalimi priklauso nuo to, ar žinios, gautos mokykloje, yra adekvačios egzaminų klausimams. Deja, iki šiol tarp jų žiojėdavo jei ne praraja, tai gana platus plyšys, kurį peršokti dauguma moksleivių pajėgdavo tik padedami repetitorių.

Kuo tokioje situacijoje gali pagelbėti programų apimties mažinimas, lydimas gražių kalbų apie tai, kad bus atsisakoma buko datų, vardų, faktų kalimo, o daugiau dėmesio sutelkiama į analizę, reiškinių esmės suvokimą ir interpretaciją, jei egzaminų klausimuose vėl bus reikalaujama žinoti, kuo vardu JAV prezidento šuo, kiek gyventojų turi Nigerijos sostinė ir panašiai, jei prioritetai vėl bus teikiami testų atsakymams, o ne analizei, savarankiškam mąstymui?

Iki šiol vykdytoms švietimo ir mokslo reformoms buvo būdingas paslaptingumas: jos planuotos slapta nuo tų žmonių, kuriuos tiesiogiai liesdavo, - nuo mokytojų ir dėstytojų, nuo studentų ir moksleivių, nuo jų tėvų. Todėl kaskart, paviešinus reformų turinį, kildavo skandalai, bet ministerijos sprendimams jie praktiškai neturėdavo poveikio. Šį kartą viceministras V.Bacys tikina, kad bus atsižvelgiama į mokytojų ir mokinių tėvų nuomonę, mini ekspertus bei konsultantus, tačiau nepaaiškina, kas juos ir pagal kokius kriterijus atrinks. Net neaišku, ką konsultantai konsultuos - ar reformos kūrėjus, ar mokytojus ir tėvelius, sunerimusius dėl naujų permainų. Beje, kodėl konsultantų numatoma būsiant trisdešimt galvų - kaip Judo grašių, ar ką?!

Reformos tema jau įvyko pora diskusijų TV ir radijo eteryje. LTV vykusioje diskusijoje mokytojams atstovavusį istoriką Audrių

Jurgelevičių (ir žiūrovus) pritrenkė vieno iš reformos autorių viceministro V.Bacio aiškinimas, kuria linkme ketinama reformuoti programų apimtį. Pavyzdžiui, visai nebūtina bus žinoti, kur ir kada atsirado Sąjūdis, esą pagal naująją programą iš mokinių būtų reikalaujama "tik" pasakyti, kokią reikšmę Lietuvos gyvenime turėjo tas nežinomas Sąjūdis! Logika, verta biurokrato, bet ne istoriko. Ne veltui mokytojas atkreipė dėmesį į tokią pasibaisėtiną "logiką"...

Išgirdus tokius paaiškinimus ima kilti abejonės ir dėl reformos prasmės, ir dėl jos autorių kompetencijos.

Jau dabar mokytojų atstovams kelia nerimą vis dar neaiškūs programų apimties mažinimo kriterijai ir to mažinimo pasekmės mokytojų darbo apimčiai bei atlyginimams. Kaip rodo aukštųjų mokyklų reformos įgyvendinimo praktika, ministerijos reformatoriai neatsižvelgia net į argumentuotą kritiką.

Dar praėjusiais metais, iškart po stojamųjų egzaminų, per Lietuvą nusirito pasipiktinimo ir skundų banga, kilusi dėl neapgalvotų finansinių bei žinių kokybės vertinimo kriterijų, kurie atkirto nuo aukštojo mokslo daug menams (bet ne tiksliesiems mokslams ar kalboms) gabių jaunuolių. Ar kritika buvo išgirsta? Deja, ne.

Šių metų stojamųjų egzaminų rezultatai liudija, kad ydinga sistema, kai iš talentingo, muziką ar dailę pasirinkusio abituriento reikalaujama nerealiai aukštų balų ne iš specialybės dalykų, o iš bendrojo lavinimo disciplinų, tebeveikia visa apimtimi. Todėl ir vėl už durų liko ne vienas būsimasis Čiurlionis ar Noreika, nors kai kuriose aukštosiose mokyklose buvo neužpildytos net valstybės finansuojamos vietos.

Tokia padėtis ypač piktina dėl to, kad, pavyzdžiui, patys ŠMM vadovai negali pasigirti itin aukštu savo išsilavinimo lygiu. Nebecituosiu viceministrės Nerijos Putinaitės "įžvalgų" - jas Lietuva jau moka atmintinai. Šį kartą "pasižymėjo" viceministras, TV ir radijo laidose atkakliai linksniuodamas "du tūkstantis" vietoj taisyklingo "du tūkstančiai".

Ar galima patikėti, kad tokio lygio specialistai pajėgūs profesionaliai spręsti, kokia apimtimi mokiniams teikti lietuvių kalbos ir kitų disciplinų žinias? Gal tą apimtį reikia didinti, o ne mažinti, jeigu net viceministras, buvęs istorijos mokytojas, baigęs mokyklą dar pagal senąsias, nesumažintos apimties, programas, neišmoko taisyklingai kalbėti lietuviškai?

O gal čia toks biurokratiškas lietuviškas humoras: nemokant taisyklingai kalbėti (gal ir rašyti) lietuviškai galima būti iš valstybės biudžeto apmokamu švietimo (!) viceministru, bet nevalia pretenduoti į valstybės mokamą vietą galimam pasaulinio garso kūrėjui ar atlikėjui?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"