TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sausio 13-oji – akistata su istorija ir dabartimi

2016 01 12 9:22

Artėjant sausio 13-ajai Lietuvoje kasmet vyksta gausybė renginių. Jų dar daugiau minint 25-ąsias šios istorinės dienos metines. Kiekviena istorinė data yra svarbi ne tik dėl tų dienų reikšmės, bet ir lyginant jas su šių dienų realybe.

Kiekviena valstybė turi istorinių datų, su kuriomis sieja savo atsiradimą ir raidą, taip pat ir modernaus vystymosi etapu. Nuo to, kaip sugebama visa tai įprasminti gyvenime, prisiminti, pagerbti tų dienų įvykius, jų dalyvius, priklauso tiek valstybės piliečių požiūris į savo šalį, tiek ir kitų požiūris į šią valstybę. Labai gerai, kai nėra atotrūkio tarp istorinės datos ir jos atspindžio šių dienų realybėje.

Modernų Lietuvos valstybės vystymosi etapą XX amžiuje ženklina kelios datos, bylojančių apie mūsų valstybės atkūrimą. 1918 metų Vasario 16-oji, kai pirmą kartą buvo atkurta Lietuvos valstybė. 1990 metų Kovo 11-oji, kai po 50 metų trukusios sovietų okupacijos valstybė vėl buvo atkurta. 1988 metų birželio 3-ioji – Sąjūdžio gimimo diena, suteikusi lemiamą postūmį Atgimimui, be kurio nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Sausio 13-oji, kai siekį gyventi laisvai apgynė patys mūsų žmonės.

Prie svarbių XX amžiaus istorinių įvykių priskirta ir 1949 metų vasario 16-oji, kai partizanų vadai, kovoję prieš sovietų valdžią, pasirašė Laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją. Dėl to šie partizanai buvo prilyginti signatarams. Sąjūdžio pirmeiviams tokia teisė nebuvo suteikta. Jei tai ir įvyktų, tai tik be jokių žemės sklypų dalybų.

Mūsų valstybėje, ypač sostinėje, vis dar trūksta suvokimo, kaip svarbu tinkamai, o ne automobilių aikštelėse įamžinti 1918 metų Vasario 16-osios akto signatarų atminimą. Gerai bent tai, kad to suvokimo yra daug daugiau kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Iškilo nemažai atminimo ženklų partizanams. Tačiau atrodo, kad mūsų viešojoje erdvėje, kaip ir kultūroje, visa tai priminti yra ne valstybės, o tik atskirų entuziastų rūpestis. Mūsų teismuose per brūzgynus braunasi bylos dėl kovojusiųjų už laisvę, nuteistų sovietų metais pagal sovietų teisę ir to meto parodymus, reabilitavimo.

Šiuo požiūriu viskas daug gražiau kalbant apie Sausio 13-osios įvykius, nors tądien padarytų nusikaltimų byla irgi baigiama tik praėjus 25 metams nuo Sausio 13-osios.

Bet yra net du memorialai žuvusiesiems atminti. Vienas – Antakalnio kapinėse, ten žuvusiųjų per Sausio 13-ąją kapai yra šalia Kovo 11-osios akto signatarų kapų. Kitas – prie Televizijos bokšto. Kadangi mūsų šalyje iki šiol nėra tinkamo paminklo, įprasminančio visą kovą už laisvę, būtent prie šių memorialų dedamos gėlės ir atvykus užsienio svečiams.

Regis, praėjo laikai, kai žuvusiųjų giminės galėjo skųstis valdžios dėmesio trūkumu. Jie ne tik kviečiami į iškilmingus minėjimus – noriu tikėti, kad toms šeimoms ir padedama.

Ne tik žuvusiesiems, bet ir likusiems gyviems, taip pat sužeistiems atminti įsteigtas Sausio 13-osios medalis. Niekas neužmiršta ir neužmirštuolės ženklo, neseniai atsiradusio Sausio 13-osios įvykiams paminėti. Jis pakeitė Gedimino stulpus laužo fone. Stebina tik tai, kaip greitai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, atsisakome to, kas buvo svarbu tada.

Keista, jog praėjus 25 metams nuo Sausio 13-osios įvykių vis dar teikiamas Sausio 13-osios medalis, juo labiau suvokiant, kad yra žmonių, kurie jo nusipelnė, bet negavo. Tikrai žinau, kad ne visi žmonės, buvę kartu su Egle Bučelyte tą baisią naktį Lietuvos televizijos ir radijo studijoje, ir savo kūnu jutę įremtus į nugarą sovietų automatus, gavo šį medalį, bet jis, regis, teiktas tiems, kuriems tai buvo tiesiog graži kolegų dovana garbinga asmenine proga.

Galbūt praėjus 25-osioms Sausio 13-osios metinėms būtų galima sudaryti kokią nors komisiją, įtraukiant ir visuomenės atstovus, kad ji išanalizuotų aplinkybes, kuriomis anksčiau šie medaliai buvo įteikti, ir paskelbti, jog visi piliečiai, ne tik atskiros įstaigos ir organizacijos, galėtų siūlyti, kam juos dar reikėtų įteikti. O paskui, medalius gavus tiems, kurie tikrai jų nusipelnė, galbūt reikėtų baigti tradiciją kiekvienais metais rengti šių medalių teikimo ceremoniją, ir jeigu po kurio laiko dar atsirastų nepelnytai užmirštų asmenų, būtų tik pavieniai apdovanojimo atvejai.

Keista girdėti, kad dalis savanorių būrių vadų, saugojusių parlamentą 1991 metų Sausio 13-ąją, negalės šią savaitę patekti į iškilmingą Seimo posėdį, kuriame bus minimi tie įvykiai. Kodėl nėra vietos šiems vadams, neaišku.

Kiekvienuose itin reikšminguose istoriniuose įvykiuose dalyvavę žmonės negailėjo savo jėgų ir gyvybės, nes turėjo valstybės viziją, už kurią buvo pasirengę pasiaukoti.

Ką tada galvojo tie, kas žuvo, niekada nesužinosime. Tačiau kartu su jais buvo daug kitų žmonių, kurie liko gyvi. Tada visi turėjome savo nepriklausomos valstybės viziją.

Tai teisinė, demokratinė Lietuvos valstybė. Bet šiuo metu ji yra gerokai korumpuota. Regis, daugelis su tuo jau susitaikė kaip su neišvengiamybe. O juk taip svarbu, kad, prisimenant Sausio 13-osios įvykius, tų dienų vizija nesikirstų su šių dienų mūsų realybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"