Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Sausio 13-osios pamokos

 
2017 01 12 10:36

Didelių išmėginimų akivaizdoje pirmiausia pasireiškia tikroji žmonių savivertė, liudijanti, kad Aukščiausiasis suteikė jiems veiksmingos meilės Tėvynei dovaną – vienytis ir ginti savo šalį net krauju ją aplaistant... 

Sausio 13-osios įvykius aiškiausiai matė ir giliausiai suprato Dievas. Jis leido, kad susigrumtų tamsybių blogio jėgos (Ef 6, 12) ir šviesos vaikai, tiesa ir neapykanta, vienybe alsuojantys lietuviai ir į beginklius žmones šaudantys sovietų kariuomenės okupantai.

Lietuvos laisvė buvo išsaugota ir apginta nelygioje kovoje prie Vilniaus televizijos bokšto tragiškai žuvusiųjų 13 civilių gyventojų gyvybėmis... 1991 metų sausio 16 dieną Justinas Marcinkevičius apie pasiaukojusius dėl Tėvynės laisvės rašė: „Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę; jų akys buvo pakeltos į dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų“.

Mūsų Laisvės gynėjai, atsidūrę prie Viešpaties sosto, savo kankinių garbės šviesa amžinai liudija, kad turi palaimingo prisikėlimo dalį Išganytojo kančios bei prisikėlimo iš numirusių nuopelnuose. Kai susimąstome, suvokiame, kad tik dėl Dievo gailestingumo mes turime viską, kas įprasmina mus kilniai gyventi žemėje ir siekti Jo artimumo. Giliai į širdį kiekvienam žmogui Viešpats įrėžė troškimą gyventi pagal sąžinę, skatina iš Biblijos ir katekizmo tiesų pažinti Jį ir daryti gera visiems, kuriuose Jis Pats gyvena... Tai pašventina žmonių žemišką bei trumpą egzistenciją ir suteikia jiems galingą motyvą gyventi prasmingai, o kai ateina būtinybė, net ryžtis visko netekti, kad tik galėtų laimėti Kristų (Fil 3, 8).

Ar dabar esame verti, kad Aukščiausiasis mums padėtų išsaugoti bei įtvirtinti Sausio 13-ąją pasiektus laisvės iškovojimus? Prieš 26 metus grėsmingo priešo akivaizdoje tėvynainiai buvo vieningi, kaip Baltijos kelyje. Neabejotinai, jei vėl kiltų realus pavojus mūsų Nepriklausomybei, daugelis pagal savo išgales stotų ginti gimtinės. Bet ar mums reikia drastiškų sukrėtimų bei išmėginimų, kad didžioji visuomenės dalis atsipeikėtų ir prisipažintų: „Esame panašūs į tuos izraelitus, kurie, keliaudami iš Egipto nelaisvės per dykumą, dėl gyvenimo sunkumų nepatenkinti murmėjo prieš vedlį Mozę ir svajojo apie Egipte paliktus mėsos puodus bei duoną, kurios jie prisikirsdavo iki soties! (Iš 16, 3). Tai – sovietmečio nostalgijos viruso likutis, įsiskverbęs į gilesnius mūsų pasąmonės klodus, liudijantis, kad prieš kelis dešimtmečius daugelis stengėsi prisitaikėliškai įtikti primestam valdžios režimui, kuris iš pažiūros atrodė savaip stabilus ir garantavo minimalų pragyvenimo šaltinį, bet iš tiesų buvo iš šaknų supuvęs, nes buvimas po sovietų valdžios „padu“ visiškai paniekino tikrąją mums Dievo suteiktą tapatybę, iš kurios natūraliai kyla vidinės laisvės proveržis laisvai kurti gėrį, kuris vienintelis padaro mus panašius į Tą, iš kurio išėjome ir pas kurį ne tuščiomis rankomis turime sugrįžti... „

Bernardas Brazdžionis drąsiai mūsų klausia: „Kas tu, lietuvi broli? Upė, žemė, ar lavonas? Lavonas? (...) Tu – žemė, tartum motina, paslėpus daigą javo, – kaip žemė ir tava tauta, kaip daigas slėps gyvybę. Tu – upė po ledu? Ateis pavasaris, ir ledą numes tvirti pečiai, išnešę visą žiemą; ir bėgs srovė, ir oš krantai, ir amžiais būsi gyvas!“ Atsakome tau, Bernardai, didis poete: „Iš pirmo žvilgsnio esame lavonai, pabaigę egzistenciją ir atsidūrę po žeme, – pavasario trąša, skirta naujai gyvybei gimti. Giliau pažvelgus – kviečio grūdas, kuris apmiršta sau, kad Dievas mumyse iškeltų savo gyvybe alsuojančią gyvenimo daigo vėliavą. Šventosios Dvasios vėjyje ji plevėsuos ir skelbs, kad išmušė valanda mums visiems sugrįžti prie vienintelės Tiesos krantų, į kuriuos atsitrenkusios dūžta vienadienių iliuzijų bangos ir pasidaro visiškai aiški nekvestionuojama galutinė žmogaus gyvenimo paskirtis...“

Popiežius Benediktas XVI rašė: „Dievo meilė tokia konkreti, kad Jis dalijasi ne vien mūsų būtimi, bet ir mūsų kančia bei mirtimi. Kryžiaus auka padaro mus „Dievo nuosavybe“, nes Kristaus kraujas išpirko iš kaltės, nuplovė blogį, išlaisvino iš nuodėmės ir mirties vergijos“. Taigi esame Atpirkėjo nuosavybė, ir nebepriklausome patys sau (1 Kor 6, 19), kad pataikautume savo netvarkingoms užgaidoms, kurių tenkinimas suteikia trumpalaikį malonumą ir sukelia ilgalaikę sielos galių sumaištį. Tai – netikros laisvės žabangai, į kuriuos įkliuvus žemiškos vertybės yra taip sureikšminamos, kad visas žmogaus dėmesys pernelyg sutelkiamas tik į tai, kas yra regima, apčiuopiama ir teikia pragmatinę naudą. Tai – kelias į nepasotinamą konformizmo siekį, kuris gesina žmogaus viduje rusenančią transcendencijos kibirkštį ir naikina Tiesos pažinimo troškimą, kuris yra pagrindinė laisvės sąlyga, ant kurios statomas Dievui bei žmonėms tarnaujančios demokratinės visuomenės pastatas.

Esame tvirti ir nepalaužiami, kai tikėjimu suvokiame, kad priklausome Viešpačiui, ir pirmiausia darome tai, kas Jam miela bei priimtina. Tada Jis iš tiesų mus saugo labiau nei moderniausi NATO orlaiviai...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"