Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Savigarba – savivertės dukra

 
2017 07 02 6:00

Mes nepervertiname savęs, kai sakome: „Esame kilmingiausi karalių Karaliaus (Apr 17, 14) karalystės paveldėtojai, nes „jei ištversime, su Juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 12). Bet jei manome: „Esame tik žolė, kuri nudžiūsta (Iz 40, 7 – 8), todėl labai menka mūsų savivertė“, klystume, nes nors iš tiesų „esame dulkės“ (Ps 103, 14), bet šių „dulkių“ nepanaikinamas nemarumas yra tikrosios laimės Dieve inkaras.

Kas yra savigarba? Psichologai sako: „Savigarba – savikliovos ir savimonės derinys“. Filosofams netrūksta pastabumo: „Tikėjimas savimi – gražus bruožas: tai – savus sugebėjimus suvokiančio žmogaus požymis“. Mišelis de Montenis savaip apibendrina: „Dėl savigarbos stokos atsiranda tiek pat ydų, kiek ir per didelės pagarbos sau“.

Kartais gyvenimo kelyje tenka sutikti tikinčiųjų, kuriems trūksta krikščioniškos savigarbos. Jie yra girdėję, kad juose slypi dieviškojo paveikslo pradmenys, tačiau dėl menkavertiškumo komplekso ši tiesa jiems tėra teorinė, atsieta nuo gyvenimo tikrovės. Juos iš kažkur yra pasiekusi informacija, jog palankus galvojimas apie save nejučiomis skatins puikuotis.

Puikybei uždegama žalia šviesa, kai žmogus, matydamas savo sugebėjimus, Dievui už juos nedėkoja, ima savimi didžiuotis, nes klaidingai mano, jog įvairūs gebėjimai – išskirtinė jo nuosavybė. Leidžiama kerotis kitos rūšies puikybei, kai savęs, kaip Dievo vaiko, nepriimantis asmuo ir aplinkinių nemoka tinkamai priimti, vertinti bei pagarbiai su jais bendrauti, nes į juos žiūri per pavydo, savimi bei kitais nepasitenkinimo, susierzinimo, piktumo ir iš ankstinio skeptiško nusiteikimo prizmę. Kai jis savęs negerbia, ar gali gerbti kitą?

Henris Nouwenas knygoje „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ pažymi, jog „tikroji nuodėmė – tai neigti Dievo pirmąją meilę man, nepaisyti savo pradinio gerumo. Jei nesutinku su šia pirmąja meile, jei nesididžiuoju savo pradiniu gerumu, netenku ryšio su tikrąja savastimi ir imu save žlugdyti.“

Vis dėlto nepuolame savęs juodinti ir ieškoti vien kalčių. Gali būti, kad kartais savęs nemokame priimti bei vertinti dėl to, kad praeityje buvo susiklosčiusios nepalankios sąlygos ir aplinkybės: kai kurių giminaičių patirtas nuodėmingų įpročių paveldėjimo dalinis poveikis, tėvų nelaukiamo vaikelio pradėjimas, netinkamas auklėjimas, aplinkinių nedoro gyvenimo įtaka, vėliau įtraukusi į nedorų poelgių verpetą... Dėl to mumyse užaugo nematomos blogio sienos, neleidžiančios prasibrauti dieviškos tiesos išlaisvinančiam spinduliui. Be abejo, čia yra ir mūsų asmeninės atsakomybės tam tikra dalis. Tačiau jei žmoguje išlieka bent truputis geros valios (o taip iš tiesų esti!), jis net ir atsidūręs „tamsoje“ gali praregėti.

Vienutėje ilgus metus gyveno kalinys. Su niekuo nesimatė ir nesikalbėjo, net maistas jam buvo be žodžių paduodamas per angą sienoje. Vieną dieną į jo celę įropojo skruzdė. Vyras stebeilijosi į ją ir gėrėdamasis ropojo paskui. Laikė ja savo delne, kad galėtų akyliau apžiūrėti, o paskui pavožė ją po naktiniu puodu. Ir tik tada staiga jam dingtelėjo, kad prireikė ilgų dešimties metų vienatvės, kad atvertų akis ir pamatytų, kokia graži skruzdė.

Šis kalinys sutelkė dėmesį į „dailią“ skruzdelytę, ir ji jame pažadino savivertės jausmą, kuris paskatino pradėti sveikai mąstyti ir žengti pirmą žingsnį laisvės taku. Taip panašiai ir mes turime atviromis tiesai akimis darbštuolėje skruzdėje išvysti Dievo gerumo pėdsakus. Mums kartelė keliama aukščiau. Esame pašaukti kasdien mąstyti ir melstis, kad įsižiūrėję į savo Viešpatį, perfrazuojant vieną poetą, pagaliau sau tartume: (...) „Taip tęstis daugiau nebegali. Ir viduje, ir išorėje esu šiurkštus. Žinau, turiu tam priežasčių... Tad leisiu, mano Dieve, Tau mane mylėti, kol dar netapo per vėlu“.

Tikrasis kiekvieno mūsų orumo gydytojas Kristus puikiai žino ir menkiausius mūsų vidinius sužeidimus. Todėl per šv. Faustiną Jis mus drąsina nerti į Jo neišmatuojamas gailestingumo gelmes: „Vaike, nebekalbėk jau apie savo skurdą, nes Aš jo jau nebeprisimenu. (...) Prisiglausk prie mano žaizdų ir semkis iš gyvybės versmės visko, ko tik gali trokšti tavo širdis. Gerk pilna burna iš gyvybės versmės ir nepavargsi kelyje. Žvelk į mano gailestingumo šviesą ir nebijok savo išgelbėjimo priešų. Šlovink mano gailestingumą“.

Ar daug mūsų aplinkoje yra žmonių, kurie visiškai išlaisvinti net nuo menkiausių vidinių sužeidimų? Biblijos žodis kaip skvarbus lazerio spindulys pasiekia tikinčiojo širdį ir keičia ją. Kai žmogus stengiasi reguliariai maldingai skaityti bei apmąstyti Šventąjį Raštą ir pritaiko jo tiesas savo gyvenimo būdo taisymui, jo protą apšviečia malonė ir jis pripažįsta Dievo planų viršenybę; savo mintis, širdį ir gyvenimą paveda Tam, kuris rūpinasi teisumo keliu einančiais ir jiems atlygina... (Išm 5, 15).

Apsivelkame Viešpaties geradarybių drabužiu ir atgauname orumo kilnumo ramybę, dėkojame savo tikrajam Geradariui ir tariame: „Išsilaižiau“ visas savo žaizdas, bučiuoju Dievo Sūnaus rankas, dvasia pasineriu į Jo širdies okeaną ir čia atrandu nepakartojamą, nuo amžių man skirtą dovaną – amžinojo išaukštinimo Jame garbingumą, kuris yra Paties Prisikėlusiojo neblėstančios šlovės veidrodis“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"