TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Savivaldai būtina suteikti daugiau galių

2013 12 02 11:00

Kai valdantieji diskutuoja dėl koalicijos tvarumą išbandančių sprendimų, pavyzdžiui, dėl neliečiamybės atėmimo iš Seimo nario Viktoro Uspaskicho, šešėlinė vyriausybė rengia įstatymų projektus, kurių jau seniai laukia visuomenė.

Pirmasis jau įregistruotas - Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektas. Baigiamųjų štrichų laukia Lietuvos modernizacijai reikalingų modernios lyderystės programų įgyvendinimo iki 2030 metų įstatymas ir naujas Regionų plėtros įstatymas.

Rengiant Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektą tartasi su Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos vadovais, Kauno rajono vietos bendruomenių sąjungos, Kauno bendruomenių centrų asociacijos atstovais, Vilniaus miesto seniūnaičiais, Klaipėdos vietos bendruomenių tarybų atstovais ir daug kitų nevyriausybinių organizacijų.

Projektas atsirado įvertinus dabartinę vietos bendruomenių veiklą, jos plėtros galimybes ir vietos bendruomenių pasirengimą prisiimti daugiau savivaldos kompetencijų. 1999 metais Lietuva ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje aprašytas valdžių subsidiarumo principas. Tai reiškia, kad vietos bendruomenėms, žmonėms, gyvenantiems konkrečioje vietovėje ir susijusiems kaimynystės ryšiais, privaloma suteikti galimybę patiems per savo organizacijas atlikti tam tikras funkcijas, priimti sprendimus dėl bendro gyvenimo sąlygų. Šios galimybės neturėtų perimti savivaldybės ar Vyriausybė.

Pastaraisiais metais nuosekliai daugėjo vietos bendruomenių organizacijų. Dabar jų yra daugiau kaip pusantro tūkstančio. 2010-jie buvo ypatingi tuo, kad Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga ir didžiųjų miestų bendruomenių organizacijų asociacijos susijungė į vieną skėtinę organizaciją - Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą. Taip atsirado aiškiai organizuota struktūra, su kuria man, kai dar dirbau socialinės apsaugos ir darbo ministru, teko laimė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį.

2012 metais Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmus ir 2013-aisiais pratęsus Vietos bendruomenių savivaldos programą, įtvirtintos vietos bendruomenių tarybos. Nuo 2012 metų penkios bandomosios savivaldybės kartu su vietos bendruomenėmis ėmė skirstyti socialines pašalpas ir organizuoti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams. Tai buvo ne tik efektyvu, bet ir sutaupyta nemažai lėšų. Šiuo pavyzdžiu pasinaudodama dabartinė Vyriausybė visoms savivaldybėms nurodė skirstyti paramą pagal tą patį principą.

Džiugu, kad nuo kitų metų visos savivaldybės galės organizuoti socialinę paramą, tačiau į kitų lėšų panaudojimą vietos bendruomenės deramai neįtraukiamos. Minėtas įstatymas prisidėtų prie šios problemos sprendimo, suteiktų daugiau galių pačioms vietos bendruomenėms. Be kita ko, įstatymo projekte aptariama, kaip pačios bendruomenės galėtų pagerinti vietos žmonių gyvenimo kokybę. Numatoma, jog seniūnas ir seniūnaitis yra renkami tiesiogiai, o pati seniūnija - juridinis asmuo, turintis savarankišką biudžetą, kuris kartu bus ir dalis savivaldybės biudžeto pagal nustatytas proporcijas.

Turbūt visi suprantame, kad seniūnas privalo ne tik aktyviai dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime, bet ir turėti tam tikrą autoritetą, gyventojų pasitikėjimą. Geriausia tai užtikrinti rengiant tiesioginius seniūno rinkimus. Dabar seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, kurį į pareigas skiria savivaldybės administracijos direktorius.

Seniūnas visada yra arčiausiai žmonių, vietos bendruomenės. Turėdamas savarankišką biudžetą jis įgis daugiau realių galių kartu su vietos bendruomenės taryba nuspręsti, kaip tikslingai panaudoti lėšas. Minėto įstatymo projekte numatyta, jog vietos bendruomenėms lieka tos teritorijos gyventojų niekam asmeniniu apsisprendimu nepaskirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). 2012 metais tokios nepanaudotos GPM lėšos sudarė daugiau kaip 24 mln. litų ir „keliavo“ į valstybės iždą.

Šešėlinės vyriausybės pateiktame projekte aprašyti svarbiausi principai, kaip turėtų būti įgyvendinama vietos bendruomenių savivalda, kaip bendruomenių organizacijos galėtų teikti viešąsias paslaugas. Vyriausybei formuluojami konkretūs pavedimai ir terminai parengti tai įgyvendinančių teisės aktų projektus. Įtvirtinama nuostata, jog seniūnas yra asignavimų valdytojas.

Tikiuosi, kad įstatymas bus priimtas, ir vietos bendruomenės turės realių galių veikti. Taip pat nenutrūks jau pradėti projektai vietos bendruomenių veiklai įprasminti.

Vis dėlto pastebima priešinga tendencija. Yra savivaldybių, kurios neturi net seniūnijų, arba mažinamos jų galios. Todėl vietos bendruomenėms tenka įnirtingai kovoti dėl galimybės dalyvauti priimant sprendimus, kurie tiesiogiai susiję su viešuoju administravimu žemiausiose savivaldos grandyse.

Reali savivalda turi tapti kūnu, o ne likti vien deklaracijomis ar politikų per rinkimus duotais pažadais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"