TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Savivaldos rinkimų ypatumai

2014 10 03 6:00

Artėjantys tiesioginiai merų rinkimai padidino visuomenės ir apžvalgininkų susidomėjimą vietos valdžia, o ypač būsima kova dėl Vilniaus vadovo posto. 

Valdančiosios koalicijos partijoms nerandant (o gal ir nenorint rasti) ryškių kandidatų į merus, daugiausia dėmesio skiriama dešiniesiems. Liberalai nuosekliai remia Remigijų Šimašių, o konservatoriai flirtavo tai su Milda Dargužaite, tai su Ingrida Šimonyte. Gal tai reiškia, kad dešiniųjų sėkmė sostinėje užprogramuota, kandidatų pasirinkimas yra tik formalumas, o kitos partijos šansų neturi?

Diskusijose apie savivaldos rinkimus susikerta du požiūriai. Vieno šalininkai akcentuoja, kad savivaldos rinkimai pasižymi visiškai kita specifika nei Seimo ar prezidento. Pagal jį vykstant konkurencijai dėl mero ir tarybos daugiausia dėmesio turėtume kreipti į savivaldybės realijas (pavyzdžiui, susisiekimo mieste kokybę) ir vietos politines žvaigždutes. Pagal tokią logiką dešiniųjų pergalė Vilniuje toli gražu nėra garantuota. Kito požiūrio šalininkai sureikšmina pastarųjų metų rinkimų tendencijas ir partijų elektoratų formavimąsi, nematydami didesnio skirtumo tarp savivaldos ir nacionalinio lygmens rinkimų. Pagal šį požiūrį prezidento ir Europos Parlamento (EP) rinkimuose fiasko patyręs Artūras Zuokas kovoje dėl Vilniaus mero posto didesnių šansų neturėtų.

Kaip dažniausiai būna tiriant žmonių elgesį per rinkimus, vienos teorijos laikymasis neleistų įvertinti bendro paveikslo. Objektyvus vertinimas slypi kažkur per vidurį. Paneigti didėjantį dešiniųjų populiarumą miestuose būtų sunku, kaip ir triuškinamą Liberalų sąjūdžio (LS) persvarą Vilniuje per EP rinkimus prieš tik šiemet susijungusius liberalcentristus ir „Sąjungą TAIP“. Konservatorių pasitikėjimą savimi kelia ne tik gautų balsų kraitis, bet ir dominavimas Vilniaus vienmandatėse apygardose per 2012 metų Seimo rinkimus.

Didieji miestai, kaip dešiniųjų partijų rėmėjų salos, iškilo net tik per pastaruosius dvejus metus - apie tai vis kalbama nuo 2002-2004 metų, kai viešojoje erdvėje įsitvirtino "dviejų Lietuvų" sąvoka. Nors konservatoriams jau gerą dešimtmetį Kaune ir Vilniuje sekasi vis geriau nei apskritai Lietuvoje, laimėti rinkimus sostinėje pastarąjį kartą jiems pavyko 1997 metais. Šią realybę labai norima paneigti. Kalbos apie galimą Rolando Pakso kandidatavimą Vilniuje sulaukė pašaipų. Panašu, kad „tvarkiečių“ pergalė 2007-aisiais ir Juozo Imbraso buvimas meru jau traktuojami kaip senovės istorija. 2011 metais A. Zuoko pasiekta pergalė Vilniuje, ypač dešiniųjų tvirtovėmis laikomuose centro rajonuose (Senamiestyje, Antakalnyje, Naujamiestyje) irgi galėtų būti tiesiog nesusipratimas.

Akivaizdu, kad aptarti rinkimų rezultatai prieštarauja vieni kitiems. Jeigu Vilnius iš tiesų yra dešiniųjų forpostas, kodėl jie nuolat čia pralaimi mūšį? Akivaizdžiausia priežastis yra pačių partijų politika savivaldos rinkimų atžvilgiu. Iki šių metų liberalai ir konservatoriai į kautynes dėl Vilniaus deleguodavo, su visa pagarba jiems, antro rango politikus. Pavyzdžiui, kiek vilniečių galėtų įvertinti LS pirmojo numerio 2011 metais Arūno Štaro charizmą? Lyg ir išmokę pamoką, šiais metais dešinieji Vilniui pateiks vienus savo lyderių R. Šimašių ir Mantą Adomėną. Tiesa, būtina pabrėžti, kad nuoseklumu pasižymėjo tik liberalai, o konservatorių kandidatas dar nėra aiškus 100 procentų. Nepavykęs flirtas su nepartiniais kandidatais atskleidė rimtas konservatorių vidinės konkurencijos problemas.

Tiek R. Šimašius, tiek M. Adomėnas pasižymi bruožu, kuris savivaldos kontekste gali tapti rimtu trūkumu - jie yra labai nuoseklūs ideologiniai politikai. Be jokių abejonių, jie surinks savo partijų „šerdinį“ elektoratą, bet turės problemų skverbdamiesi į kitas socialines grupes. O būtent tai 2011 metais sėkmingai padarė A. Zuokas, gerai pasirodęs beveik visame Vilniuje (išimtys - Lazdynai, Naujoji Vilnia ir Karoliniškės). Tačiau pergalę jis užsitikrino rinkėjus perėmęs iš dešiniųjų - tai rodo puikus pasirodymas jau minėtuose centriniuose sostinės mikrorajonuose ir didele jaunų gyventojų dalimi pasižyminčioje Fabijoniškių apygardoje. Skirtingai nei dešiniųjų kandidatai, A. Zuokas yra tikras regioninis savivaldybinkas, jo pranašumai - vadybininko įvaizdis ir patirtis technokratiniuose reikaluose.

Kita rimta dešiniųjų problema yra Vilniaus etninė sudėtis. Skirtingai nei Kaunas, kur konservatorių pranašumu per visus rinkimus abejoti nereikia, Vilnius yra gerokai įvairesnis miestas: čia išreiškiama nemaža parama Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), kuri pastaraisiais metais, regis, pradėjo sėkmingai pritraukti ir rusų balsų, o 2011 metų savivaldos rinkimuose aplenkė konservatorius. Vilniaus mero postą šiai partijai prognozuoti būtų sunku. Tačiau surinkusi balsus Naujosios Vilnios, Šeškinės ir kituose etninėmis mažumomis pasižyminčiuose mikrorajonuose, LLRA gali laisvai pretenduoti į antrąjį mero rinkimų turą. O ką ji ten sutiktų - M. Adomėną, R. Šimašių ar A. Zuoką, šiuo metu yra itin sunku prognozuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"