TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Savižudiški konservatorių instinktai

2010 10 18 0:00

Praėjusį trečiadienį Seimo pirmininkė Irena Degutienė rėžė iš peties. Ji kreipėsi į ministrą pirmininką Andrių Kubilių prašydama kuo skubiau peržiūrėti ir keisti visą namų renovavimo programos vykdymo strategiją, pritaikant Vakarų Europos šalių patirtį prie Lietuvos sąlygų. Šiuo metu programa iš esmės yra sustojusi, tad Lietuva esą nepadidins savo energetinio saugumo, neįvykdys savo įsipareigojimų Europos Sąjungai, nepasinaudos proga sumažinti nedarbą.

Viskas būtų suprantama, jei Seimo pirmininkė bei premjeras būtų politiniai oponentai ir priklausytų skirtingoms partijoms. Tokiu atveju toks viešas pabarimas, dėmesio atkreipimas į oponentų negebėjimus ir silpnąsias vietas leistų surinkti balų sau ir savo partijai. Ir primintų rinkėjams, kad nemokšos valdo tautą, todėl reikia juos kuo greičiau pakeisti tinkamesniais.

Bet A.Kubilius nėra I.Degutienės priešas, jis vadovauja jos partijai. Kritikuodama A.Kubilių ji kritikuoja ir konservatorius, taigi ir save. Ir negalime I.Degutienės pastabų laikyti savikritika. Ji nesiteikė panagrinėti, ką jos vadovaujamas Seimas nuveikė renovacijos teisinės bazės srityje, kokiais būdais padėjo Vyriausybei įgyvendinti parlamento palaimintus planus.

A.Kubilius ir I.Degutienė vienas kitą puikiai pažįsta. Jei parlamento vadovei nepatinka butų renovavimo programa (o kas patenkintas?), ji gali Vyriausybės vadovui tiesiai į akis išsakyti savo kritiką, pateikti pasiūlymų, net daryti spaudimą. Ir poveikis veikiausiai būtų didesnis negu adatų kaišiojimas per žiniasklaidą. Vieša kritika būtų suprantama tuo atveju, jei premjeras atkakliai nepaisytų privačiai reiškiamų pastabų ir raginimų.

I.Degutienė yra populiari politikė, tik prezidentė žmonių labiau mėgstama. Vis dėlto I.Degutienės likimas susietas su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais (TS-LKD). Neabejoju, kad per kitus Seimo rinkimus ji lengvai laimės vienmandatėje apygardoje. Gal bus išrinkta partijos vadove. Bet pergalė nebus itin saldi, jei kitame Seime TS-LKD turės 10-15 vietų, bus viena iš kelių mažų opozicijos partijų, su kurių vadovais ji galės varžytis dėl teisės vadintis opozicijos lydere.

Iki 2012 metų A.Kubilius, I.Degutienė ir kiti konservatoriai yra viename laive ir skęs kartu. Tad nežinau, kodėl nutarta gręžti skyles valtyje, kurioje jie patys sėdi. Populistinė korta gali trumpam sužavėti kai kuriuos rinkėjus, bet ilgainiui mažai kas bus ja laimėta. Buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas platino šūkį "Priversime valdžią dirbti", bet tuo nelaimėjo rinkėjų pasitikėjimo.

Daugelis rinkėjų dar kurį laiką tapatins konservatorius su A.Kubiliumi. Kuo juodesnis viešasis A.Kubiliaus įvaizdis, tuo tamsesnė TS-LKD ateitis. Gal konservatoriai to nesupranta. Bet neabejoju, kad opozicija dar negreit pamirš Seimo pirmininkės pastabas. Sunku įsivaizduoti geresnę medžiagą rinkimų vajui. Atseit Vyriausybė ir premjeras yra tokie neveiksmingi, kad net partijos kolegos neiškenčia jų nekritikavę. Ir jei reikia atsikratyti A.Kubiliaus, nuoseklumas reikalauja nuo valdžios nušalinti jo vadovaujamus konservatorius, kurie jį iškėlė, palaikė ir padarė premjeru.

I.Degutienė nėra TS-LKD balta varna. Savižudiški instinktai giliai įsišakniję partijos genuose. Sąjūdis skilo po ilgų ir nepaprastai piktų vidaus vaidų. Konservatoriams sugrįžus į valdžią, vėl įsiliepsnojo vidaus karai. Antrasis partijos žmogus Gediminas Vagnorius tapo persona non grata. Tokios partijos žvaigždės kaip Laima Andrikienė ir Vidmantas Žiemelis buvo iš jos pašalinti, nors vėliau grįžo. Jaunas žmogus gal nežino, kad Rolandas Paksas, kurį konservatoriai laiko vienu didžiausių savo priešų ir net grėsme Lietuvai, buvo partijos narys, jos pritarimu net tapo premjeru. Vidaus ginčai susilpnino, iš tiesų sunaikino Lietuvos krikščionių demokratų partiją ir pavertė ją bejėge bei priklausoma konservatorių partnere.

Kontrastas su dabartiniais socdemais yra akivaizdus. Ten irgi vyksta ginčai, trintis, varžybos dėl svarbiausių postų. Neabejoju, kad kovojama kietai. Klasikinis pavyzdys - Gedimino Kirkilo susitarimas su Jonu Pinskumi ir "darbiečiais", kad jie per balsavimą nepalaikytų Algirdo Brazausko pasirinkto ir remiamo Zigmanto Balčyčio. Tuo atvertas kelias A.Kirkilui tapti premjeru. Klastingiau pasielgti beveik neįmanoma, bet Z.Balčytis ir jo šalininkai netrenkė durimis, išlaikė partijos vienybę. 1996 metais iš premjero posto pašalintas Adolfas Šleževičius nekūrė savo partijos, neprakeikė A.Brazausko ir kitų jį atstatydinusių partijos vadovų.

A.Kubilius neišvengiamai sulaukia daugiau žiniasklaidos dėmesio negu kiti konservatoriai. Partijos vadas ir premjeras turi rinkėjams pranešti, aiškinti ir ginti svarbiausius nutarimus. Bet A.Kubilius nėra labai komunikabilus, tad manytum, kad pastebėję premjero silpnumą šioje srityje kiti partijos ir Vyriausybės nariai mėgintų perimti dalį šių funkcijų. Jei premjerui nesiseka išaiškinti bendros politikos, arba žmonės nebenori jo klausytis, tada kiti galėtų perimti estafetę ir ginti bendrą reikalą. Susitikinėdami su rinkėjais konservatoriai paprastai kalba apie vietos reikalus arba savo darbą komitete ir ministerijoje, lyg jie nepriklausytų tai pačiai komandai, neturėtų bendrų siekių ir tikslų. Partijos ir Vyriausybės siekius pajėgtų paaiškinti tokie populiarūs politikai kaip Seimo pirmininkė arba iškalbesni ministrai. Bet to nedaro.

Atokiau laikosi ir partijos patriarchas Vytautas Landsbergis. Nors jis nėra populiariausias Lietuvos politikas, daugelis konservatorių jį nepaprastai gerbia. Jei jis užtartų Vyriausybę ir premjerą, jo žodžiai neliktų neišgirsti. Tačiau pastaruoju metu kalbėdamas per TS-LKD susirinkimus jis dažniau kritikuoja Vyriausybę, negu ją sveikina, reiškia nusivylimą negu pasididžiavimą. Ir tai daro labai viešai.

A.Kubiliaus, taigi ir TS-LKD populiarumas yra taip smukęs, kad nesėkmė kituose Seimo rinkimuose beveik užprogramuota. Bet kuo labiau premjero kolegos nuo jo nusigręš, kuo dažniau jie kartos opozicijos kritiką, tuo labiau visi nukentės. Konservatoriai turi savižudžio instinktą, tad gal ir verti to likimo, bet jų ištikimas elektoratas turi teisę tikėtis daugiau.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"