TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Savo galimybes pervertinanti politika

2016 01 05 11:43

Pirmasis Lietuvos diplomatas ir oficialus pasiuntinys, 1918 metų lapkričio antrojoje pusėje išvykęs į Vokietiją atstovauti mūsų valstybę, buvo žinomas lietuvių visuomenininkas, varpininkas, leidėjas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Jurgis Šaulys.

Jis yra laikytinas vienu didžiausių lietuviškos diplomatijos autoritetų prieškario Lietuvoje, kompromisų bei lanksčios politikos šalininkas. Jau būdamas emigracijoje lietuvių diplomatų konferencijoje Paryžiuje 1947 metais savo kolegoms prasitarė: kai iš tarnybos grįždavau į Kauną, man „darydavos tiesiog gailu“, kai mūsų vadovai kartais kalbėdavo taip, tarsi už jų nugaros „būtų išrikiuota milijoninė armija, o mūsų politinės partijos vadovavosi dažniausiai ne tiek valstybės, kiek atskirais savais interesais“. Iš istorijos žinome, kuo tai baigėsi.

Panašu, kad artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir jau 25 metus gyvenant laisvoje Lietuvoje, mūsų šalies vadovai kalba taip, kaip kalbėjo prieškario Lietuvos vadovai, įsivaizduodami už savęs milijoninę armiją ir nekantraujančius bei skubančius mus ginti sąjungininkus. Mūsų vadų kalbų tonas panašus į savęs ir kitų gąsdinimo kampaniją, kažkuo primenančią sovietinę ir dabartinės Rusijos propagandą, kuri pas mus skambiai vadinama saugumo ir užsienio politika.

Iš vadovų lūpų skamba daug emocingų pasisakymų, pasigiriant būtais ir nebūtais, daugiausia perdėtais laimėjimais, kuriuos eilinis šalies pilietis menkai jaučia arba iš viso nejaučia. Šalis kaip buvo Europos Sąjungos valstybių sąrašo gale, pagal visus socialinius bei ekonominius rodiklius, pralenkdama tik Bulgariją ir Rumuniją, taip ir liko. Socialinė nelygybė išlieka viena didžiausių tarp ES šalių, turtingųjų sluoksnis dar daugiau praturtėjo, o vargingųjų – dar labiau subomžėjo. Užtenka pereiti turtingiausio Lietuvos miesto Gedimino prospektu ir jums neužteks rankų pirštų suskaičiuoti išmaldos prašančiųjų elgetų. Ką kalbėti apie Lietuvos provinciją, gausėjančių prasigėrusių ir savo vaikus žudančių vargetų.

Kažkodėl neteko girdėti mūsų turtingo visuomenės sluoksnio, atsiradusio būtent nepriklausomybės dėka, pramonininkų konfederacijos vadų, bankų ekspertų taip mėgstančių visus mokyti, susirūpinimo dėl nemažos dalies mūsų piliečių skurdo ir degradacijos. O tuo labiau apie paramą tiems nuskurdusiems. Juk ir mūsų turčiai yra krikščionys, galbūt vaikystėje girdėję apie artimo meilę? O gal ne?

Juk ir Lietuvoje būta gražių pavyzdžių. Ilgą laiką, daugiau nei dešimtmetį, vokiečių krikščionių bendruomenė rėmė Suvalkijos daugiavaikes šeimas, padėdama joms pastatyti ar sutvarkyti gyvenamuosius namus. Vokiečių bendruomenė mūsų turtuoliams rodė pavyzdį, kaip reikėtų solidarizuotis ir padėti savo piliečiams, kad jie pasijustų pilnaverčiais žmonėmis. Vokiečių nuostabai, deja, tarp lietuvių turtuolių jų pasekėjų neatsirado.

Tuo tarpu civilizuotuose Vakarų šalyse pirmiausia būtent turtingųjų sluoksnis jaučia pareigą padėti valstybei, savivaldybėms, bendruomenėms spręsti brangiai kainuojančias socialines problemas. Dirbdamas ambasadoriumi Šveicarijoje, turėjau galimybę savo akimis įsitikinti, kokia stipri yra jų bendruomenė, neleidžianti tarpti skurdui savo šalyje. Ten turtingiesiems būtų gėda, kad aplink esant tiek skurdžiai gyvenančių žmonių, jų šalies piliečių, jie nieko nesugebėtų padaryti, kaip, pavyzdžiui Lietuvoje, kad to skurdo sumažėtų.

Grįžkime prie vadovų kalbų ir pastovių visuomenės gąsdinimų. Kaip žinia, šalies užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys, turintis tarnauti savo šalies saugumui, stabilumui bei jos žmonių gerovei. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje kai kada valdžios žmonės ir jiems pataikaujanti žiniasklaida siekia tiesiog nukreipti visuomenės dėmesį nuo didžiulių vidaus socialinių ir ekonominių problemų, gąsdinant mus užsienio priešų grėsmėmis. Mes dorai net nežinome, koks yra tas vidutinis lietuvis, kokios jo vertybės, į ką jis orientuojasi. Kaip nelabai žinome, į ką orientuojasi mūsų valstybė, koks jos tikslas, ar ji artėja prie jo?

Neseniai teko skaityti Lenkijoje gruodžio pabaigoje viešėjusio Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso interviu Varšuvos dienraščiui „Rzeczpospolita“. Estų prezidento retorika absoliučiai priešinga mūsų šalies prezidentės retorikai. Kad tai suprastume, verta kai kurias mintis pacituoti.

Į klausimą, ar po Ukrainos Baltijos šalys gali būti kitas Rusijos taikinys, Estijos prezidentas atsakė: netikėkim gąsdintojais. M. Saakašvilis važinėja po pasaulį ir šaukia, kad baltai bus sekanti Rusijos auka, o iš tikrųjų baltai ta auka nebus, o bus kas nors kitas. Nes baltai yra NATO ir ES nariai. Apskritai, nemanau, kad Vladimiras Putinas turi konkrečią strategiją. Jis pasinaudojo proga, užimdamas Krymą, nes seniai tai planavo padaryti. Tačiau jokiu būdu jis nepuls šalies, kuri priklauso NATO.

Į kitą klausimą, koks yra Estijos požiūris į pastovias NATO pajėgų bazes Lenkijoje ir Baltijos šalyse, estų prezidentas atsakė: „Niekada nesakėme, kad norime pastovių bazių. Norėtume tik didesnių sąjungininkų pajėgų, kurios pastoviai rotuotųsi. Argi tai blogiau už pastovias bazes?“

„O jeigu Talino gatvėse pasirodys žalieji žmogeliukai?“ – paklausė lenkų žurnalistas.

„Žalieji žmogeliukai nepasirodys“, – atsakė Estijos prezidentas. Tai buvo netikėtas manevras. Jis tegali būti tik vieną kartą. Kai jie pasirodė Kryme, kai kurie mūsų sąjungininkai kurį laiką nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta. Tačiau mūsų sąjungininkai greit mokosi iš savo klaidų.

„Kas trečias Estijos gyventojas yra rusas. Ar jūs tikite jų lojalumu?“

„Mūsų situacija visai kitokia negu Ukrainoje. Donbase angliakasys uždirba 150 eurų per mėnesį. Pas mus tas pats rusas gali uždirbti nuo 1500 iki 2000 eurų. Be to, jis laisvai gali keliauti po visą Europos Sąjungą, dirbti unijos šalyse. Net mūsų pagautas rusų šnipas savo vaikus buvo išsiuntęs mokytis į Didžiąją Britaniją, nes tai jiems leidžia Estijos pilietybė. Kodėl Estijos rusai turėtų maištauti? Kad gyventų Rusijoje gaudami jų atlyginimus ir tenkintųsi žema paslaugų kokybe bei stovėtų eilėse laukiant Šengeno vizos?“... (cituota pagal dienraštį „Rzeczpospolita“ 2015 m. gruodžio 23 d.)

Estijos prezidento žodžiuose yra mažiau emocijų, daugiau pragmatizmo ir pasitikėjimo savimi bei savo šalimi. Jokių gąsdinimų ir jokių baimių. Estijoje atlyginimai kur kas didesni ne tik už Ukrainos angliakasių, bet ir už lietuvių, o skirtumas tarp turtingųjų sluoksnio ir neturtingųjų yra kur kas mažesnis nei Lietuvoje. Nežinau, ar tai žino Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Laisvosios rinkos institutas? Tikriausiai žino. Tik ar supranta, kad geriau gyvenanti, mažiau turtiniu požiūriu susiskaldžiusi visuomenė yra saugesnė. Ir saugesnė yra jų šalis. Gaila, kad Lietuvoje nėra jokio kito instituto, tik Laisvosios rinkos, tarnaujančios nedidelės turtingųjų grupės interesams. Kol kitokių nebus, pavyzdžiui, socialinės rinkos ar krikščioniškos rinkos institutų, tol būsime pasmerkti gyventi pagal vienintelį „teisingą“ Laisvosios rinkos instituto ekspertų supratimą ir matyti vis didėjančią skurstančios Lietuvos dalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"