TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Sąžinė menininkui trukdo ar padeda?

2015 12 30 6:00

Ar galima talentingai sukurti gerą kūrinį, jei prasilenkiama su teisybe, su sąžine? Tai, ko gero, vienas tų amžinųjų klausimų, į kuriuos ieško atsakymo ne viena kūrėjų ir jų gerbėjų karta.

Stanislavas Govoruchinas – vienas žinomiausių dabartinės ir sovietų Rusijos kino režisierių, sukūręs beveik trisdešimt filmų. Jis dar ir aktorius, ir scenaristas, ir prodiuseris. Ir net išmėgino save politikoje.

Prisimenu 1990 metais pasirodžiusį jo filmą „Taip gyventi negalima“. Neperdedant galima pasakyti, kad jis sukrėtė visą Rusiją, o gal ir visą jau bebyrančią SSRS. Tai filmas apie tuometės sovietinės visuomenės krizę ir jos priežastis. Ir tai buvo padaryta labai įtikinamai, labai, kaip rašė kritikai, „skaudžiai, netikėtai, necenzūriškai, nemandagiai. Bet, kad ir kaip būtų keista, – teisingai ir be sentimentų“.

Savotiškai teisūs ir tie kino kritikai, kurių nuomone, šis S. Govoruchino filmas tapo akmeniu, galutinai prislėgusiu visaip kritikuojamą ir daužomą socializmą. Jie priekaištauja režisieriui, vertindami filmą kaip „nekompetentingą paskvilį“ apie sovietų Rusiją, ir tik vėlesnė režisieriaus „atgaila“, pasak jų, neleidžia jo griežtai pasmerkti.

Paskui dar buvo daug kitų filmų, kuriuose kritišką režisieriaus žvilgsnį vis dažniau apniaukdavo praėjusių laikų nostalgija. 1992 metų filme „Rusija, kurios mes netekome“ S. Govoruchinas idealizavo carinę Rusiją, o naujausiame, šiemet ekranuose pasirodžiusiame jo filme „Puikiosios epochos galas“ jau ir sovietinė Rusija, tiksliau – Nikitos Chruščiovo laikų vadinamasis „atlydys“, vaizduojama vos ne kaip prarastas rojus.

Filmas sukurtas rašytojo disidento Sergejaus Dovlatovo kūrinių motyvais, daugiausia pasinaudojant apsakymu „Kompromisas“. Nepriklausomi kritikai jau pavadino filmą klastote, pavyzdžiu to, kaip oficialiosios Rusijos ideologijos ruporai – Kultūros ministerija, Pirmasis televizijos kanalas ir kiti „jaukinasi“ bei panaudoja savo tikslams antisovietinius, iš SSRS emigravusius ir mitais tapusius kūrėjus, tarp jų Josifą Brodskį bei S. Dovlatovą.

Kritikų nuomone, valdžia ir jos liokajai iš to viso meninio ir ideologinio mišinio nori išsunkti kažkokią „nacionalinę idėją“. Į šitą žaidimą, deja, įsitraukė ir Vladimiro Putino patikėtiniu tapęs S. Govoruchinas, kuris, finansuojamas „Gazprom“, ėmėsi ekranizuoti kūrinį simboliniu pavadinimu „Kompromisas“. Anot kritikų, „apie S. Govoruchiną galima prišnekėti visko, bet ir sulaukęs 80 metų jis dar energingas žmogus, nepraradęs profesinių įgūdžių, o jau apie kompromisus, ko gera, žino kur kas daugiau nei daugelis kitų“.

Ar tai komplimentas? Deja... Pasak kritikų, filmą apie S. Dovlatovą sukūrė žmogus, paties S. Dovlatovo taip visai ir nesupratęs: „S. Dovlatovo kūrinio fone tai, kas rodoma ekrane, atrodo ne tik nepanašu į tikrovę, bet dargi sąmoningai iškraipyta... Matyt, žinomam visuomenės veikėjui, karo veteranui net neateina į galvą, jog siekiant savų tikslų negalima eiti į kompromisą su sąžine.“

Beje, naujausiame interviu, pavadintame, kaip ir jo pastarasis filmas, „Puikiosios epochos galas“ („Argumenty i fakty“, Nr. 42, 2015 m.), S. Govoruchinas, vertindamas SSRS subyrėjimą, pritaria prezidentui V. Putinui: „Didžiosios valstybės žlugimą laikau pačia didžiausia katastrofa, kuri ištiko Rusiją pastarąjį šimtmetį. Šita gili žaizda kraujuos dar ilgai.“

Tai kada S. Govoruchinas buvo sąžiningas? Ar tada, kai kūrė filmus, negailestingai atskleidžiančius visus sovietinio gyvenimo skaudulius, ar dabar, kai skelbia, jog „SSRS epocha tapo ne tik Rusijos, bet ir sąjunginių respublikų meno renesansu“?

Kada S. Govoruchinas buvo nuoširdus? Tada, kai įtikinėjo sovietų liaudį – ir beveik įtikino! – jog sovietinėje sistemoje gyventi neįmanoma, ar dabar, vaizduodamas sovietmetį vos ne kaip prarastą rojų?

O gal filmas „Kompromisas“ – tai tik menininko pasirinktas būdas, einant į kompromisą su sąžine, pasakyti žiūrovui, jog toji Rusija, kokia ji yra šiandien, dar blogesnė už sovietinę?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"