Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Senosios sistemos apologetai

 
2016 12 26 6:00

Europos statistikų paskelbti duomenys liudija, kad praėjusiais metais Lietuvos sukurtas produktas pagal perkamąją galią sudaro 74 proc. ES vidurkio, tiek pat kiek Estijoje. Latvijoje šis rodiklis mažesnis ir yra lygus 64 proc. ES vidurkio. Pagrįstai kyla klausimas: jei per metus pagaminome santykinai tiek pat ar net daugiau negu kaimynai, kodėl Lietuvoje yra daug mažesnis vidutinis atlyginimas ir blogesni kiti socialiniai rodikliai?

Tik atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę atsakymas daugeliui buvo aiškus – neveikia rinkos ekonomika. Didelėmis pastangomis, per trumpą laiką ta rinkos ekonomikos sistema buvo sukurta ir nuo 1995 metų Lietuvos ekonomika sparčiai augo, valstybė ėmė atitikti modernios valstybės reikalavimus, tapo NATO, ES nare.

Bet baigus kadenciją prezidentui Valdui Adamkui, vakarietiškų pažiūrų žmogui, Lietuvos vairas pasuktas link administracinės ekonomikos, keisčiausia, kad tai parėmė liberalų ir konservatorių partijos. Kelios skambios istorijos su aukštų valstybės pareigūnų atleidimu, nes jų nuomonė skyrėsi nuo prezidentūros, nuskambėjo visuomenei kaip grįžimas į praeitį.

Kertinis rinkos ekonomikos principas yra toks – iniciatyvesnis, nebijantis naujovių ir reiškiantis savo nuomonę turi uždirbti daugiau, užimti aukštesnes pozicijas ir jo intelektualinis turtas turi būti apsaugotas valstybės.

Lėtesnė mūsų valstybės raida, palyginus su kitomis šalimis, pradėjo ryškėti nuo 2009 metų, kai įsitvirtino vadovaujančių asmenų paskyrimas pagal lojalumą prezidentūrai ir politinių partijų vadams. Atvirai pradėta deklaruoti, kad ministrui daug žinoti nesvarbu, nes turės patarėjus, lyg galima kažką patarti reikalo esmės nesuprantančiam žmogui.

Ministrai ir pavaduotojai mokėsi – kol kažką išmokdavo, kadencija ir baigdavosi. Kritinis požiūris buvo netoleruojamas, vertinamas kaip valstybės juodinimas, nors iš tiesų kritinis požiūris – noras pakeisti esamą padėtį – yra inovacijų varomoji jėga. Užsienio politika vietoj susitarimų su užsienio partneriais pasirašymo tapo tuščių kalbų tribūna.

Per keletą administracinio valdymo metų jau net susiformavo naujas elgesio standartas – tylėti ir nieko nesakyti, vykdyti nurodymus, nes gali nubausti, o išsakytas idėjas paprasčiausiai pasisavinti. Daugiausia toks elgesio standartas būdingas dabartinei trisdešimtmečių kartai. Būdami jauni jie tapo senosios sistemos apologetais. Neigiamas tokio valdymo poveikis netruko atsispindėti ekonomikos rodikliuose.

Rinkos ekonomikos sistemos būtina sąlyga, kad jai turi vadovauti lyderiai. Žmonės, kurie savo srityje yra daug pasiekę, žino naujoves ir moka jas pritaikyti, nebijo suburti apie save iniciatyvių, stiprių asmenybių komandą. Mokslas jau irgi įrodė, kad valstybėse, kur naujos žinios įsisavinamos greitai, ekonomika auga maždaug ketvirtadaliu sparčiau, todėl vienos šalys pasiekia didesnę gerovę, negu kitos.

Gaila, kad 26-aisias Nepriklausomos Lietuvos metais paskirta nauja Vyriausybė vėl pradeda darbą aiškindama, kad viską išanalizuos, įsigilins ir tik tada priims sprendimus. Tai reiškia, kad valstybės atsilikimas nuo šalių, kur nauja valdžia turi konkrečius darbo planus, gali tik didėti. Bandymai kaitalioti mokesčius, kitaip „sąžiningiau“ dalinti Lietuvos pinigus, inicijuoti biurokratijos saulėlydį teigiamo rezultato nesukurs, ir tai daryti jau ne kartą bandyta.

Todėl, kad mokesčių surinkimas priklauso nuo to, kaip efektyviai veikia rinkos ekonomikos sistema. Ir šalys, kuriose valdžia valdo valstybę administraciniais metodais, kaip Rusija ir Baltarusija, mokesčių surenka santykinai mažiau, palyginus su Vakarų demokratijomis, kuriose veikia rinkos ekonomika. Rusija ir Baltarusija visada bus neturtingos ir technologiškai atsilikusios valstybės, nepaisant parodomųjų akcijų, jei nepakeis valdymo sistemos. Kinijos sėkmė yra nulemta to, kiek leista veikti rinkos ekonomikai.

Lietuvai seniai verta susimąstyti, kur veda valdymo atitrūkimas nuo Vakarų standartų ir artėjimas prie Rusijos ir Baltarusijos valdymo metodų. Juk Lietuvoje jau yra vienas mažiausių ES mokestinių pajamų lygis palyginus BVP, ir nuolat trūksta lėšų net būtiniausioms socialinėms programoms. Visiškai nepatenkinama švietimo kokybės būklė, technologijų panaudojimas.

Reikia visiems susimąstyti, ar mes norime pasukti atgalios ir likti neturtinga išsivaikščiojančia valstybe, ar einame dar Sąjūdžio – o tai reiškia, visų žmonių pasirinktu keliu – būti demokratinių Vakarų šalių draugijoje.

Lietuva turi viską, ko reikią efektyviam rinkos darbui, – rinkos institucijas ir įstatymus; trūksta tik vadovų, mokančių juos panaudoti.

Daugumoje šalių valstybės valdymo specialistai ruošiami universitetuose. Nesunku paminėti žinomas Vyriausybės mokyklas prie žymiausių universitetų. Lietuvoje pristeigta tik verslo vadybos fakultetų. Todėl kiekvieną kartą formuojant naują vyriausybę, nesvarbu, kokia partija laimi, ministrų paieška būna chaotiška, nulemta atsitiktinumų. Vadovybėje atsiduria valstybės valdymui nesiruošę žmonės.

Pagrindinė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcija – sudaryti sąlygas darbo vietų sukūrimui, bet naujasis ministras turi patirties tik socialinėje rūpyboje. Viena iš vidaus saugumo funkcijų yra terorizmo ir kibernetinių atakų prevencija, bet šios srities naujas ministras apie tai vargiai žino. Kultūra yra neišsenkamas kūrybinių idėjų šaltinis naujoms technologijoms, bet naujoji kultūros ministrė neturi tokio darbo patirties. Ūkio ministerijos funkcija – plėtoti užsienio eksporto rinkas, bet naujas ministras neturi solidžių ryšių užsienyje. Krašto apsaugos ministras nesusipažinęs su gynybos politika, užsienio reikalų ministras tik kalba, bet nepasiekia konkrečių susitarimų.

Vardinti problemas galima ir toliau, bet kaltinti dėl to galime tik save. Kritinis požiūris į įvykius būtinas, reikia griežtai kovoti su bandymu pasukti valstybės vairą atgal prie administracinių metodų. Tai turi padaryti visų pirma, kaip Sąjūdžio metais, Lietuvos inteligentija, nors ją bandoma papirkti medaliais ir naujais užsakymais. O padėti pramušti įšalusias lubas turi jaunimo energija.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"