TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Senoviškieji Velykų papročiai

2007 04 07 0:00

"Septynios mylios sauso tilto - ant galo Saulė teka. Kas?" Nesunku atspėti šią mįslę: septynios savaitės pasninko ir maldos, apmąstant Kristaus aukos prasmę. Ir tada - Išganytojo Prisikėlimo šventė - šv. Velykos. Kristus - krikščioniškojo pasaulio Saulė!

Visuotinis Bažnyčios suvažiavimas 325 metais Nikėjoje nustatė šventės datos taisyklę: tai pirmasis Mėnulio pilnaties sekmadienis po pavasario lygiadienio.

Šventės pranašai

Iškilioji bažnytinė šventė Lietuvoje turi savitų papročių, kuriuos lėmė skirtinga gyvensena įvairiuose regionuose. Įdomu, kad ir ikikrikščioniškųjų tikėjimų aidas žmonių sąmonėje pritapo prie svarbiausios pavasario šventės.

Pavasaris ir jo pranašai visais laikais būdavo pasitinkami kaip ilgai laukti svečiai. Parlėkę perėti paukščiai senovėje gelbėdavo žmones nuo tikro bado. Iš čia kilęs ir velykinio margučio paprotys. Kitados pirmasis rastas kiaušinis būdavo dažomas raudonai - aukos kraujo ir ugnies spalva - bei paskiriamas deivei Paukštei. Tikėtina, kad taip darė jau akmens amžiaus žmonės, kuriuos maitino medžioklė ir gamtos gėrybės.

Žemdirbystei įsivyravus, margučiuose atsirado ornamentai, atspindintys Saulės kelią per metus. Galima tarti juos esant pasaulio (tai, kas "po Saule") modeliais. Juose galima matyti metų suskirstymą į dalis pagal lygiadienius bei saulėgrįžas. Iš pavasario lygiadienio šventės, laikytos metų pradžia, ir bus kilę daugelis velykinių papročių. Lietuviškieji - vieni archajiškiausių tarp kitų Europos tautų, nes susiklostė kartų kartoms gyvenant vis toje pačioje tėviškėje.

Žalioji rykštelė

Velykų šventės tradiciškai trunka devynias dienas, pradedant Verbinėmis. Tądien kuo anksčiausiai rykštele ar kadagio šakele žadinami šeimyniškiai - kad nebūtų užsimiegoję, apsnūdę, nespėjantys su greitais pavasario žingsniais. Lietuviui verba - gyvybinių gamtos galių simbolis. Kitos indoeuropietiškos kilties tautos Europoje irgi pasitinka pavasarį, pašventindamos sprogstančių pumpurų šakelę. Dzūkijoje ir Suvalkijoje bažnyčioje šventinamos kadagio šakelės; žemaičiai dar prideda alyvos ar tujos rykštelę, aukštaičiai - beržo, žilvičio susprogusių pumpurų šakelę, karklo (gluosnio) "kačiukus". Rytų Lietuvoje prie "kačiukų" priderindavo ąžuolo šakelę su pernykščiais lapais. Daug kur verbą papuošdavo ir popierinėmis gėlytėmis. Kaime pašventinta verba būdavo laikoma iki kitų Verbinių labai pagarbiai, - ant kampinės krikštasuolėje arba užkišus už šventųjų paveikslų.

Nubrauktų verbos spygliukų būdavo įmaišoma ir į parengtą sėjai sėklą. Mažojoje Lietuvoje, kaip teigiama Volfenbiutelio postilėje (parašyta iki 1573 m.), sukryžiuotomis verbomis būdavo apkaišomos durys, langai, vartai. Tikriausiai, kad apsaugotų nuo visokio blogio ir kerėjimų.

Vilnietiškosios verbos rišamos iš daugiau kaip 50-ties augalų. Tos tikrosios - tik Šiaurės Vakarų Vilniaus pakraštyje, kaimuose palei kelią į Sudervę. Šis tautodailės unikumas susiformavo apie XIX a. pradžią, kaimo žmonėms nusižiūrėjus į Vilniaus amatininkų procesijas puošusias popierines "palmas" ar šv. karalaičio Kazimiero "lelijas".

Per Didžiąją savaitę

Krikščioniškame apeigyne Didžiosios savaitės dienos turi nepaprastą reikšmę. Ketvirtadienis - Paskutinės vakarienės priminimas. Todėl bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai. Penktadienį iškilmingai pagerbiamas kryžius, nes tai yra Kristaus kančios, mirties ir palaidojimo diena. Šeštadienį budima prie simbolinio Kristaus kapo. Pašventinus ugnį ir vandenį vėl sugaudžia vargonai, suskamba varpas.

Kaime sakydavo, kad per Didžiąją savaitę negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti. Vaikams drausdavo triukšmingus žaidimus. Negalima skolintis arba kitam skolinti - laimė išeisianti iš namų. Vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Girdi, silkę varo lauk, kartu ir atsibodusį pasninką. Ketvirtadienį taip darys du kartus, penktadienį - tris.

Tarsi metų pradžia

Didysis ketvirtadienis vadintas švariuoju arba žaliuoju. Kas namie aprūko, įjuodo, užsigulėjo - viskas turi būti išvalyta, išvėdinta. Moterys plaudavo ne tik grindis, bet ir sienas, šluotražiu perbraukdavo lubas, nušveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę ir drabužius. Vyrai lipdavo ant stogo kaminų valyti, o tvarte iššukuodavo avinėlius, išprausdavo paršelius. Ežere išmaudydavo arklius. Darbų daug, tad ir atsikelti reikia kuo anksčiausiai. Užtat sveikatos visiems metams galima pasisemti. Reikia tik susirasti upelį, atitekantį prieš saulę ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. To vandens parnešdavo ir ligoniams.

O kad sėkmė gyvulius auginant lydėtų, iš miško atnešdavo skruzdėlyno kupstą ir supildavo tvartan - sakydavo, prieauglio bus kaip skruzdėlių. Iš miško parsinešdavo bruknienojų, pataisų, amalo šakelę Velykų stalui papuošti. Žalumos ten padėti būtina, - tada rugeliai žiemkentėliai sparčiai atsigaus.

Ūkininkas sode tądien išpjaudavo nudžiūvusias obelų šakas, - sodas bus sveikesnis. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tikėta, kad ketvirtadienį keptoji nepelyja. Į naują puodą pripildavo druskos, pastatydavo ant krosnies kuo arčiau ugnies. Stovės ten iki Velykų ryto ir pavirs stipriu vaistu. Ta druska gydomi gyvuliai; jos žiupsnelis beriamas į židinį, kad perkūnas neįtrenktų.

Yra tądien ir draudžiamų darbų. Sakydavo: malsi girnomis - vėtrą prisišauksi; ausi - velnias ateis padėti. Su kultuve žlugtą skalbti šiukštu - gali griausmas nutrenkti.

Ketvirtadienio vakare dažnoje vietovėje ir pirtį kūrendavo. Malkų nors prakuroms nugvelbdavo iš kaimynų skiedryno. Mat savomis kūrenama paprastą savaitgalį, o atneštinėmis - prieš didžiąją šventę. Gal todėl, kad manyta šiandien čia kartu prausiantis ir vėles, atėjusias iš svetur, iš anapus? Štai kodėl Didysis ketvirtadienis kartais pavadinamas ir Kūčiomis. Velykos pagal žemdirbiškąjį kalendorių iš tikro žymėdavo metų pradžią, Naujuosius metus.

Vėlių velykėlės

Didįjį penktadienį, vengiant triukšmo, dirbama mažiau. Dzūkijoje sakydavo - nevalia šluoti, voratinklius braukyti - "Jėzui akis prikrėsi". Mažojoje Lietuvoje per "tykiąją pėtnyčią" visą dieną būdavo pasninkaujama. Penktadienį bažnyčioje neteikiama komunija. Žmonės taip aiškino: esą tądien išpažinties eina burtininkai - "čerauninkai", "šeptūnai", "juodaknygiai".

Dar šią dieną nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo ir vaikus, anūkėlius, - tegul žino, kur ilsisi giminės senoliai. Šio papročio atmintis liudija apie kitados naudoto agrarinio kalendoriaus simetriškumą. Pagal mitologinę schemą per šiltąjį metų laiką vėlės globoja pasėlius, o per šaltąjį kartu su išaugintu derliumi grįžta namo. Todėl tądien tausojamos išaugintos gėrybės, net viralas nekaičiamas, - "kad batviniai geriau derėtų".

Vanduo ir ugnis

Didįjį šeštadienį reikia iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo - velykinės ugnies. Tai dažniausiai paaugusių vaikų rūpestis.

Ugnį parsigabendavo įdegę budę, - tai ant beržo kelmo auganti pintis, kurią mirkydavo pelenų šarme ir gerai išdžiovindavo. Vaikai budę užnerdavo ant vielos ir sukdami rankoje, kad žėruotų, bėgdavo namo. Išrieda tokie ugnies ratai į visas puses nuo bažnytkaimio - įspūdingas reginys! Iš naujo įkūrus krosnį atnešta ugnimi būdavo kepami velykiniai pyragai ir sausainiai, verdami margučiai. Užmesdavo ant malkų liaunų šakelių, - tai tam, kad vasarą po kojomis jokia gyvatė nepasipainiotų. Maža to: suslėpdavo prieverpstes ir adatas, kad rytojaus dieną, per šv. Velykas, jų netyčia nepamatytų, - tada tikrai vasarą gyvatės nesutiksi.

Pasitinkant rytą

Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų seniau žmonės laukdavo pernakt bažnyčioje. Nuovargio snaudulį blaškydavo persirengėliai, krėsdami visokius pokštus. Dažniausiai būdavo persirengiama kipšiuku arba žydeliu. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma.

Žemaitijoje kai kuriose parapijose gyvus sargybinius pakeitė mediniai kariai. Būta net bažnytinio lėlių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.

Išaušus ilgai lauktam šv. Velykų rytmečiui net saulė, sakoma, tekėdama šoka. O vėjo kryptis pranašauja būsimos vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, - kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai gerai seksis. Šventinis stalas jau laukia paruoštas. Šeimininkas dalija visiems namiškiams pirmąjį margutį, tada ir kitiems Velykų skanumynams eilė...

Išdykėlių pramogos

Pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, lydimais dainomis ir muzika. Juos taip vadino pagal velykinių dainų priedainį "ei, lalo". Už pagerbimą apdovanodavo margučiais, sūriu ir pyragu. Iš gražiausių margučių išrinkdavo "karalienę". O tuos, kurių ne taip gaila, daužydavo ar ridendavo.

Kuršių nerijos žvejai Velykų rytą tylomis eidavo jūros vandens pasisemti ir juo nusiprausti.

Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Kaimynai taip pat apdovanodavo skanumynais, tik reikėdavo pasakyti prakalbą - oraciją.

Jaunimo pramoga - suptis sūpuoklėse. Kas aukščiau pakils, to ir javų pasėliai aukštesni, o linai ilgesni augsią.

Seniau būta papročio nuplauti savo šeimininkams rankas, vėliau tai išvirto į išdykėlišką laistymąsi vandeniu. Paprotys galėjo kilti nusižiūrėjus į bažnytines misterijas, - kaip Pontijus Pilotas rankas nusiplauna. Kita vertus, laistymasis vandeniu būdingas pavasario darbų pradžios paprotys. Tai dangiškos globos ir palaimos dirvos brandinamam javui prašymas.

Trečioji Velykų diena vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui skirta, nes negalima rimtų darbų imtis. Nevalia liesti žemės: nei arti, nei akėti, antraip ledai javus vasarą iškapotų. O geriausia apsauga nuo ledų krušos - išarti vagą aplink viso kaimo laukus, į plūgą įkinkius dvynius jaučius.

Devynios Didžiosios savaitės šventinės dienos, tikėtina, yra dar vienas senovės tradicijų priminimas, - tiek dienų trukdavusi mūsų krašte savaitė, skaičiuojama pagal mėnulio kalendorių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"