Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Serganti Europa ėmė krūpčioti

 
2016 12 06 6:00

Praėjusį savaitgalį dviejose Europos Sąjungos (ES) valstybėse būta svarbių įvykių. Visame žemyne vieni žmonės su nerimu, kiti su viltimi laukė, ką nuspręs tų dviejų ES šalių piliečiai. Kas atsitiko, kad kaskart, kai kurios nors ES šalies piliečiai eina išreikšti savo politinės valios, Europoje tai ima prilygti galimam žemės drebėjimui?

Šį savaitgalį Italijoje įvyko referendumas dėl Konstitucijos pataisų, o Austrijoje – pakartotiniai prezidento rinkimai. Proeuropinės linijos šalininkai ne tik Austrijoje, bet ir visoje Europoje su palengvėjimu atsiduso, kai iš Vienos atskriejo žinia, kad naujuoju Austrijos prezidentu tapo buvęs Žaliųjų partijos narys, bet rinkimuose kaip nepriklausomas kandidatas dalyvavęs Alexanderas Van der Bellenas. Jis nugalėjo kraštutinių dešiniųjų politiką Norbertą Hoferį.

Pastarojo pergalės labai laukė Marine Le Pen Prancūzijoje ir Geertas Wildersas Olandijoje. Prancūzijoje prezidento rinkimai vyks kitų metų balandį ar gegužę, Olandijoje parlamento rinkimai bus jau kitų metų kovą. Abu šie politikai norėjo išnaudoti N. Hoferio pergalę savo rinkimų kampanijoje, tvirtinant, kad Europos šalių žmonėms nusibodo ES ir nepatinka masinė imigracija.

N. Hoferiui pralaimėjus, ES šalių kraštutinės orientacijos politikams teko keisti plokštelę. Jie džiaugiasi, kad N. Hoferiui pavyko surinkti beveik 50 proc. balsų, ir tai būtų didelė svajonė kitoms kraštutinių dešiniųjų partijoms savo šalyse.

Kokia bus naujojo Austrijos prezidento politika, dar sunku pasakyti. Jis tik pabrėžia, kad yra proeuropinių pažiūrų žmogus, ir tokį signalą siunčia visai Europai. Vis dėlto aišku, kad rinkimai Austrijoje atkreipė dėmesį dėl poveikio visai Europai.

Tas pats ir dėl referendumo Italijoje. Jam įvykus, matyt, nedaug kas šalyje prisimins, ko šiuo referendumu siekė premjeras Matteo Renzi.

O siekiai buvo tikrai labai drąsūs – sumažinti Senato narių skaičių nuo 315 iki 100 ir apriboti jo galias, atsisakant praktikos, kai Italijoje bet kokio įstatymo priėmimas primena politinį stalo tenisą. Žemiesiems parlamento rūmams priėmus įstatymą, jis dar turi būti patvirtintas Senato, o šiam įstatymą atmetus, jis grąžinamas svarstyti žemiesiems rūmams. Procesas gali tęstis labai ilgai.

Tačiau Italijai verkiant reikia priimti įstatymus, kurie leistų sutvarkyti didžiulę blogų skolų naštą užsivertusį bankų sektorių. Tokių skolų yra už kelis šimtus milijardų eurų. Jos grasina ne tik Italijos, bet ir visos euro zonos šalių finansiniam stabilumui.

Konstitucijos pataisos, ribojančios Senato galias, gal ir būtų priimtos Italijoje be didesnių problemų, jeigu ne viena aplinkybė: premjeras M. Renzi, matyt, pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis ir populiarumu šalyje, referendumą tarsi pavertė balsavimu dėl pasitikėjimo juo, kaip premjeru. Eilinių rinkimų Italijoje būtų reikėję laukti dar keletą metų, bet dabar, matydamos kylančią kraštutinių dešiniųjų idėjų populiarumo Europoje ir pasaulyje bangą bei didėjantį nepasitikėjimą Briuselio sprendimais ir ES įvairiose Europos šalyse, prieš šį referendumą sukilo įvairios Italijos politinės jėgos. Visų pirma – „Penkių žvaigždučių“ judėjimas ir „Šiaurės lyga“.

Kiekviena šių politinių jėgų turi savo konkrečių politinių tikslų, bet jas suvienijo siekis, kad M. Renzi inicijuotas referendumas jam būtų nepalankus, premjeras atsistatydintų, o šalyje būtų galima kitąmet šaukti neeilinius rinkimus. Taigi įsitraukti į bendrą kontekstą kartu su N. Hoferiu, M. Le Pen ir G. Wildersu.

Tiesa, N. Hoferis kalbėjo apie tai, kad Austrijai reikia palikti ES, o minėtų partijų politikai, oponuojantys M. Renzi, yra už pasitraukimą iš euro zonos.

Taigi visiškai netikėtai Europai kilo dar vienas išbandymas. Europai, ir taip sunkiai sergančiai, išsekintai didžiulės imigracijos bangos, kuriai nebuvo pasirengta, imančiai prarasti suvokimą, kas yra Europos integracija ir europinės vertybės. Europai, kurios laukia ne tik dideli vidinės tapatybės iššūkiai, bet ir išoriniai: iš Rytų – agresyvi Vladimiro Putino politika, iš pietų – „Islamo valstybė“.

Padėtį komplikuoja tai, kad pradedamos eksponuoti netikėtos nuostatos, kurios ne vieną visiškai nekraštutinių pažiūrų žmogų gali nustumti į tą stovyklą. Bandoma teigti, kad jeigu esi už Europą, turi būti už neribotą imigraciją, federalizmą ir tokias vertybes kaip genderizmas bei pan. Tada ir kyla raginimų visai stabdyti imigraciją, o jei ES to neįmanoma padaryti – palikti Bendriją.

Gaila, jog nesuvokiama, kad gali būti ir kitas kelias: imigracija tik žmonėms, kurie tikrai bėga nuo karo, ES, kaip valstybių sąjunga, ir pripažinimas, jog tradicinės vertybės, kurių pagrindu kūrėsi Europa, turėtų būti labai svarbios Europos tapatybei.

Kol nebus suvokta šio kelio svarba, Europa, matyt, krūpčios kiekvieną kartą, kai tik kurioje nors šalyje žmonės eis balsuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"