TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šešėlis senas kaip gyvenimas

2014 07 09 6:00

Yra vienas reiškinys, visada keliantis diskusijų, visada koneveikiamas ir, matyt, liks neišguitas. Problema atsirado anksčiau už žmoniją ir klestėjo dar tada, kai maisto aptikęs dinozauras įsigudrindavo papietauti paslapčiomis nuo kitų alkanų savo bendruomenės gentainių.

Žmonių visuomenėje šis reiškinys vadinamas vagyste, o vagystėms iš valstybės apibendrinti sukurta vaizdinga ir švelni metafora – „šešėlis“.

Regis, kiekvieno analitiko garbės ir šaunumo reikalas būtų įvardyti vogimo nuo valstybės, arba šešėlinės ekonomikos, mastą. Skirtingų analizių įvardijamų rodiklių įvairovė liudija, kad galima tik numanyti apytikrius šešėlinės ekonomikos, kuriai priskiriami ir mokesčių slėpimas, ir nelegalus įdarbinimas, ir algų mokėjimas vokeliuose, ir kontrabanda, ir korupcija. Visi šie ir panašūs dalykai pavieniams asmenims, o gal ir jų armijoms sukuria didžiules pajamas, kurios paprastai nedeklaruojamos. Šią savaitę žurnalistams pristatyto „SSE Riga“ Tvaraus verslo centro tyrimo duomenimis, 2013 metais vien nuslėptų „Sodros“ įmokų gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčių sąskaita valstybės biudžetas negavo daugiau nei 3 mlrd. litų. Toks mastas nurodomas atsižvelgiant į nustatytą palyginti kuklų šešėlinės ekonomikos mastą (15,3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto), kuris, kaip numanoma, yra mažiausias Baltijos valstybėse (Estijoje – 15,7 proc., o Latvijoje – 23,8 proc.).

Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) mini ir didžiulį pridėtinės vertės mokesčio grobimo mastą, o tikrą alkoholio, rūkalų kontrabandos, nelegalios prekybos dyzelinu lygį galėtų numanyti ir šių gaminių vartotojai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto kasmet atliekamo šešėlinės ekonomikos tyrimo duomenimis, iš tikrųjų šio reiškinio lygis Lietuvoje gerokai aukštesnis. Instituto ekspertai kiek anksčiau pateikė įžvalgą: kas trečias Lietuvoje cirkuliuojantis litas yra uždirbtas „šešėlyje“. Tai reiškia, kad įveikus šią blogybę valstybės biudžetas per metus galėtų uždirbti trečdaliu daugiau.

Galėtų, bet neuždirbs, nes „šešėlį“ skatina gerokai daugiau paskatų praturtėti, nei baimių patirti nuostolių aferą išaiškinus. Šešėlinės ekonomikos, kaip ir vagysčių, lygį galima tik sumažinti, ir nebūtinai „žiauriomis akcijomis“, kurios Lietuvoje jau nesėkmingai išbandytos. Sugriežtinta kontrole ir astronominėmis baudomis už pažeidimus galima tik sunaikinti tuos, kurie galėtų mokėti mokesčius, bet „šešėlio“ pažaboti tokiais būdais nepavyks.

Valstybė, be abejo, suinteresuota, kad "šešėlis" būtų kuo mažesnis, tačiau įstatymų leidėjai įkyriai laipioja ant grėblio, kurdami vis naujus mokesčius, nors nesugebama surinkti jau esamų. Kurį laiką gal ir prisidėtų VMI idėjos įvesti kasos aparatų čekių loteriją, sukurti išmaniąją mokesčių administravimo sistemą, bet tik laikinai. Juk labai greitai paaiškės, kad ne visi loterijoje dalyvaujantys čekiai yra laimingi, o bet kokiai išmaniajai sistemai, kaip ir kiekvienai spynai ar signalizacijai, meistreliai greitai suras visrakčių.

Vargu ar nuo "šešėlio" išvaduos ir siūlomas aktyvus visuomenės švietimas. Šviesk nešvietęs, o mažas smarkiai apmokestintas darbo pajamas gaunantis rūkalius vis tiek pirks cigaretes, už pakelį mokėdamas 4 ar 5 litus, o ne 8–9, ir dar pardavėjui per petį patapšnos.

Valdžios institucijose vengiama kalbėti tik apie vieną priemonę – darbo apmokestinimo ir vartojimo mokesčių mažinimą. O juk statistika, nors ir apytikrė, rodo neginčijamus faktus: šešėlinės ekonomikos lygis tuo žemesnis, kuo įmonėms ir vartotojams palankesni pajamų ir pridėtinės vertės moesčiai. Antai smarkiausiai ir staiga šešėlinė ekonomika Lietuvoje pakilo 1997–1998 ir 2009 metais, žyminčiais ekonomikos smukimą ir „antikrizinių priemonių“ įvedimą. Tos „priemonės“ – tai primiausia didesni mokesčiai. Anąsyk „šešėlis“ staiga susigūžė, įsigaliojus naujiems Pridėtinės vertės mokesčio įstatymui (2001 m.) bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui (2002 m.), ir žemumoje išsilaikė iki pat 2008 metų pabaigos. Dabar daug kalbama apie spartų ekonomikos augimą, tačiau šešėlinės ekonomikos lygis lieka aukštas – oficialios statistikos ir LLRI tyrimų duomenimis, svyruoja ties 27–30 proc. nuo BVP riba. Išvada lyg ir akivaizdi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"