TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Šiais metais - Lietuvos Respublikų lygiadienis

2012 01 06 8:00

Šių metų atmintinų dienų sąraše neatsirado vietos vienai datai, turinčiai išskirtinę simbolinę prasmę. 

Liepos mėnesį Antroji Lietuvos Respublika, skaičiuojanti laiką nuo 1990 metų kovo 11 dienos, savo gyvavimo trukme prilygs Pirmajai, išsilaikiusiai nuo 1918 metų vasario 16-osios iki 1940 metų birželio 15 dienos.

Preliminariai suskaičiavus prieškario Lietuvai istorijos atseikėtą laiką, susidaro 22 metų ir 4 mėnesių tarpsnis, taigi simbolinę ribą mūsų valstybė turėtų įveikti iškart po Mindaugo karūnavimo šventės, maždaug liepos 10 dieną. 

Suprantama, mūsų parlamentas, priimdamas Atmintinų dienų įstatymą, negalėjo orientuotis į vienkartines sukaktis, tačiau būtų labai apmaudu, jeigu vien dėl to aptariama data praeitų nepastebėta ir deramai neišnaudota. 

Gal neužgausiu niekieno jausmų, jeigu priminsiu, kokios didžiulės pajėgos ir lėšos buvo mestos Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. O juk ši sukaktis buvo neatsiejama nuo istorinio konteksto dviprasmiškumo: mes buvome paminėti Kvedlinburgo analuose dėl to, kad, būdami pagonys, nužudėme misionierių Brunoną Kverfurtietį, vėliau paskelbtą šventuoju. Taigi taip ir liko neaišku, kuo didžiuojamės, - kaip ir tai, ką norima pasakyti šių sukaktuvių įkvėptu pavadinimu "Lietuvos tūkstantmečio vaikai", iki šiol skambančiu iš ekranų.

Visai kas kita - natūraliai sugretinti dviejų Lietuvos Respublikų likimus ir širdimi pajusti, kaip pasisekė dabartinei kartai, kad ji gyvena kitais laikais. Be abejo, problemų pakanka, didžiausia iš jų - tiesiog akyse tirpstanti tauta. Tačiau būti ištremtam į Sibirą ir dabar išvažiuoti į Vakarus dėl geresnio gyvenimo - tai nesulyginami išbandymai. Net ir tie, kurie lieka, iš savo tėvų ar senelių galbūt girdėjo, kas buvo "kolchozai" ir už darbadienius gautas maišas grūdų. Geresnės progos visa tai nedidaktiškai priminti jaunimui, kad jis pajustų istorinį kontekstą ir savo ryšį su juo, kad kitomis akimis pažvelgtų į tai, ką turi, net ir norėdamas nesumanytum.

Tačiau dviejų Respublikų lygiadienis galėtų būti paminėtas ne tik emociniu lygmeniu. Mokslininkams tai būtų geras pretekstas pateikti plačiajai visuomenei laimėjimų ir neišnaudotų galimybių sugretinimą bei galbūt visus mus perspėti. Taip gal net būtų pagaliau atsakyta ir į klausimą, ar teisūs tie juodieji skeptikai, kurie, remdamiesi pastarojo dvidešimtmečio patirtimi, vis dažniau tvirtina, kad mes, kaip tauta, nesame pakankamai subrendę tvariam valstybingumui. Manau, į šią diskusiją noriai įsitrauktų ir mūsų politikai, kurie kaip niekas kitas nujaučia, iš kur valstybės pamatuose randasi pavojų keliantys įtrūkiai. Deja, politinis elitas svariai prisidėjo prie to, kad daugiapartinė parlamentinė demokratija ir asmens teisės didelei daliai visuomenės virstų tuščiomis sąvokomis ar tiesiog apsiribotų teise emigruoti. Būtų galima padiskutuoti ir apie tai, ar akis badantis perteklius skurdo fone ir privilegijuoto biurokratinio aparato įsigalėjimas niekuo neprimena nuo tautos atitrūkusios prieškario "grietinėlės", kuri vėliau emigracijoje ilgai tarpusavyje aiškinosi, kas kaltas dėl 1940 metų birželio. 

Mūsų ginkluotosioms pajėgoms dviejų Respublikų lygiadienis būtų gera proga dar labiau suartėti su visuomene ir atvirai jai pasakyti, ar dabartinė krašto gynybos politika, kai užaugo karta, net nelaikiusi rankose ginklo, ir yra tai, kas labiausiai tinka mažai valstybei. Suprantama, kariuomenei nedera politikuoti, tačiau tolesnis tylėjimas tautai gali sudaryti ne visai pagrįstą saugumo įspūdį, kuriam nepasitvirtinus, atsakomybė tektų ne vien politikams. Taip pat būtų labai pravartu panagrinėti, ar, kilus konfliktui, Lietuvos sąjungininkai besąlygiškai stotų ginti mūsų ir ar jiems pridėtų ryžto ta aplinkybė, kad mes net nevykdome savo finansinių įsipareigojimų gynybos aljansui. To neperpratus, vargu ar įmanoma adekvačiai planuoti krašto gynybą ir ramiai žvelgti į savo ateitį.

Taigi pretekstų deramai paminėti sukaktuves yra daugiau, negu čia būtų galima išvardyti. Svarbiausia, kad tai suteiktų galimybę stabtelėti ir bendromis pastangomis atlikti dabartinės mūsų padėties reviziją, taip pat drauge pamąstyti apie prasidedantį naują mūsų istorijos tarpsnį. To susiskaidžiusiai ir jokios idėjos, be krepšinio, nebevienijamai visuomenei šiandien labai stinga.

Patį minėjimą būtų galima priderinti prie Mindauginių. Gal būtų rasta laiko ir Nacionalinei Tylos minutei, skirtai žuvusiesiems už Lietuvos laisvę.

Ta proga būtų galima padėkoti ir visiems mūsų sąjungininkams - nes mes, kad ir kokių turėtume abejonių, šiandien vis dėlto jaučiamės kaip niekada saugūs.

Simboliška: ta Respublika, kuri žuvo 1940 metų birželį, visuomet liks jauna. O mums istorija suteikė šansą subręsti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"